Nepailsdamas ir dažnai stebina Vlabur sugebėjimu šauti pro šalį opuso. Ar tikrai neįmanoma pasakyti ko įdomesnio apie šį eilėraštį? – Jei jau komentarą rašai... Ir dar – nėra jo taip mėgstamų pastabų apie kablelius ir pan. Pvz., kad paskutinėj eilutėj ir dar kai kur kablelio nereikia – bent būtų pataikyta...
         Taigi kas įdomiau? – Lyg lūžis: po ievų šalpusniai... „šalpusniai, Išpustyčiau, atodūsį tirštą, sudygusios usnys, raižo“... ir visose eilutėse daug niršaus šnypštimo ir rėžio – kol atsiveria viltingi žiedai ir žaluma, – ir jau visai kitoj tonacijoj skamba Ž...Ž.  Visa tai – originaliai išreikštas įniršis, išsakytas sau ir gamtai, ir kaip paveikslas patikėtas skaitytojui.
          Įdomus eilėraštis, svarus. O formą derėtų dailinti – kablelius, rimavimą (nebūtinai visur tikslūs rimai – būtina rimų logika),  gal reiktų kiek išplėsti kadenciją. O šalpusniai tinka – nepakeičiami.
 
            Linksmų Velykų. Šilta, gražu, žiedai – visi „ž,š“ šypsosi.
 

Žydintys šalpusniai dailėje turbūt atrodytų raiškiau...