Filsofinis užtaisas lyg ir būtų. Gal kiek ištęsta ir per sentimentalu kartais. Iš pradžių įdomi kasdienybės-nekasdienybės priešprieša-sintezė įtraukia, vėliau ima pabosti, o dar vėliau ištęstumas ir kapotumas ima erzinti. Pasąmonės srautu tapę aštrūs išgyvenimai ilgainiui tampa nepagrįstai besikartojantys, vedantys nežinia kur. Pasakojime trūksta koncentruotumo, nors iš kitos pusės galima sakyti – čia toks stilius. Yra gražių vietų, pavyzdžiui: <Ina kartojo, kad lietus nulijo čigonę ir jos sapną>. Yra ironijos kibirkščių, absurdo. Nepaisant pretenzijos į gilesnes prasmes, kūrinys, mano subjektyviu manymu, klimpsta pats savyje, viena pastraipa natūraliai neįtraukia skaityti kitos. Yra kur tobulėti. Sėkmės.

 

Garantuotai - šio konkurso favoritas. Koją pakišti gali tik tai, kad tekstas, spėju, buvo parašytas jau prieš konkursą, todėl niekaip nepavyko įterpti normalios dienoraščio ištraukos. Dabartinė atrodo kaip tiesiog kitaip išskirtas teksto sakinys. Ir keistokas pasirodė netyčinis užmigimas ant akmens. Ar tai išvis įmanoma? Bet pažadinantis senukas labai šaunus. Geras sprendimas. Net pačiai keista, bet daugiau neturiu prie ko kabinėtis. Man labai patiko ir stilius, ir emocija, kurią jis sukelia. Patiko kapoti, trumpi sakiniai, iš nutylėjimų ir tarškų atsirandančios prasmės. Patiko ir pradžia, ir vidurys, ir pabaiga. Ir reakcija į staiga dingusią šeimą su šunimi - savotiška, todėl patraukli. Labai labai geras tekstas. 

Iš pradžių suintrigavo, įtraukė koncentruotai atspindėtas moters gyvenimo ritmas, mintys ir išmintys (pareiga, turėjimas ir neturėjimas ir kt.).
Toliau aptikau ir keistokų vietų (pvz., nesigaudymas situacijose, protingas anytos klausimas apie komandiruotę kaime, nesusivokimas matant laikraštyje nuotrauką (net prieblandoj dingtelėtų, kad savi), galų gale susapnuoti slyvmedžiai su lakstančia tarp jų čigone – gal ir galima taip nesunkiai užsiprogramuoti ir susapnuoti, bet kažkodėl atrodo per sklandu).
Neapleido įspūdis, kad kalbama tai rimtai, tai juokais. Todėl iš pradžių susidarytas gana protingos, tik įstrigusios rutinoje moters vaizdas vėliau tapo kone komiškas (gal nenorom, o gal apgalvotai, siekiant parodyti išvėsusio, bet patogiai funkcionavusio gyvenimo padarinius). Šiaip ar taip, charakteris yra.
Kasdienybė, sapnas, nerimas, chaosas – visko daug. Dėstymas – tarsi bėgant uždusus. Glaustai eiti per besikeičiančias būsenas tinka, bet kai kur ima panašėti į plano punktus.
Maratonas baigiasi juoku, ir vėl nesuprasi, ar reikėjo taip nuogąstauti (prieita net iki širdies stimuliatoriaus, – reikia suprasti, nervų buvo?), ar jie visi duobėj išprotėjo.
Pabaiga netikėta kaip gyvenimo akmenėlis, apverčiantis tiesiai riedantį vežimą. Nė neįtartum.
Pavadinimas – vos ne Hemingvėjaus. Juokauju. Pavadinimas geras ir nusako tai, apie ką šis kūrinys. Mintis perteikta sėkmingai.

Puikiai perteiktos moters nuojautos, sklandus tekstas, netikėta, įdomi pabaiga. 10 balų.