Man irgi trukdė svetimų siužetų šešėliai. Su Biliūnu asociacijas kelia ne tik maža balta kalytė, bet ir dienoraščio įrašas - kažkuo primena „Liūdnos pasakos“ pradžią. O šita istorija man pasirodė apie ėjimą iš proto be priežasties. Pritrūko šiek tiek aiškumo ir paaiškinimo, loginių sąsajų. Pavyzdžiui, šis sakinys: „Ji nusekė mane namo, visada jos bijojau.“ Veikėjas priėmė benamį šunį į namus, nors jo bijojo? Neįtikina. Kaip ir neįtikina galvų pjovimai - nesukuria jokios nuotaikos - nei šiurpio, nei pasibaisėjimo, nei kokios kitos emocijos. Kapsėjimas į kapišoną labai patiko. Naujai ir įdomiai pasakyta. Tekstas nėra blogas, bet jau skyryba... Deja, raštingumas numuš nemažai balų. 

Man pasirodė labai klampus tekstas. Lyg ir yra užtaisas, lyg ir nėra. Dviprasmybės jausmas. Peršasi aliuzijos į Brisiaus galą ir berniuko nudobtą katę. Atrodytų, kad kartais kai kuriuose sakiniuose sušlubuoja loginės grandys, pavyzdžiui: <...> Ėmiau gausiai vartoti alkoholį, iš pradžių tik po truputį – nuo nervų <...> Paliko kažkokį sunkumo jausmą. Gal ir buvo tokia užmačia.

Kūrinys apie demoną.
Vertinti trukdo aplink besisukantys įvairūs kažkuo giminingi siužetai (apie blogio sėklą, lavoną šiukšlyne, net ir J. Biliūno „Tai buvo nedidelė balta katytė“ maišosi), bet šį kūrinį vertinčiau teigiamai. Su fantazija, su gana nelauktu posūkiu.