Man patiko. Nebūtina , kad visas tekstas vien perliukai...Išvystytas veiksmas ir jausmas...persipynusi nuojauta su žinojimu...Viena gyvenimo pamoka jau beveik patirta...
Pirmiausia - kas užkliuvo.Iš bendro stiliaus ir nuotaikos iškrito žodis „lavonrankė“ ir frazė „puiki diena mirti“. Veikėjas iki susitikdamas su mergina yra (savi)ironiškas, o manopaminėtosios vietos labai iškrenta iš šitos ironiškosios stilistikos. Na, nelimpa. „Ritualų maratonas“ - sviestas sviestuotas. Ritualas jau ir taip savy turi reikšmę, kad veiksmų seka atliekama nusistovėjusia tvarka. O maratonas čia lyg ir turėtų reikšti lėkimą, skubėjimą, su ritualu kertasi. Frazė apie automobilio turėjimą tik pusiau atrodo bereikalinga, apkrauna tekstą informacija, kuri turiniui visai nereikšminga, o netgi atvirkščiai - iškelia klausimą, kodėl mašinos neturima tik pusiau? O atsakymo nėra. „Grindinys, šulinių dangčiai, praeiviai, pėsčiųjų perėja.“ - jeigu ne praeiviai, tai pasakyčiau, kad sakinys labai puikiai perduoda informaciją, kad vyras nepakelia akių nuo žemės, o tai jau suteikia prasmių. Tačiau dabar tie praeiviai šitą dermę sugadina. „Geriau smeigčiau sau į širdį“ - banaloka. Puikiausios vietos man čia atrodo pastaba apie tušinuką sąsiuvinyje. Tokia paprasta, tikroviška, bet kartu taikliai užfiksuota detalė. Ir keleivių stebėjimas lange. Toks atsiribojimas nuo jų, bet kartu ir būvimas greta. Teksto harmoniją šie tiek sutrikdo ir nutylėtas pokalbis: „Visgi paklausiu, pasikalbam“. Šiuo atveju, manau, svarbus kiekvienas nutylėjimas ir kiekviena tema. Todėl geriau jie būtų nesikalbėję arba pokalbis pateiktas ir skaitytojui. Pabaiga - gera. BET visgi trupanti širdis - banaloka. Paskutinis sakinys, susijęs su pėdomis, labai geras. Reiktų prisimint, kad įrašas rašytas anksty ryte, vos atsibudus, todėl turėtų būti nerišlesnis, nelabai aiškus ir išties išėjęs iš pasąmonės. Pasitikėkit skaitytoju - jis supras sąsają. Toks tat mano komentaras. Atrodo, kad labai kabinėjuosi, bet išduosiu paslaptis - kabinėtis labiausiai norisi prie tų tekstų, kurie turi potencialo :) Tekstas neblogas, tik prie jo dar reiktų padirbėt.
Apie jausmus, bet nenuobodu. Ir ne viskas nuspėjama. Intriga yra. Tiesa, atomazga nėra labai netikėta – palaipsniui smelkėsi nuojauta, kad keliai išsiskirs. Bet iki galo neperpratau veikėjo charakterio. Truputį pasimetęs, truputį ironiškas, balansuojantis tarp vilties ir kartu jau viską žinantis (pasiruošęs laišką, kurį įteikia). Gal esmė akmeninėje širdyje?
Parašyta be įmantrybių ir efektų, nėra idealu, bet visai neblogai.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-05-27 13:39:42
Man patiko. Nebūtina , kad visas tekstas vien perliukai...Išvystytas veiksmas ir jausmas...persipynusi nuojauta su žinojimu...Viena gyvenimo pamoka jau beveik patirta...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2014-04-06 23:02:54
Pirmiausia - kas užkliuvo.Iš bendro stiliaus ir nuotaikos iškrito žodis „lavonrankė“ ir frazė „puiki diena mirti“. Veikėjas iki susitikdamas su mergina yra (savi)ironiškas, o manopaminėtosios vietos labai iškrenta iš šitos ironiškosios stilistikos. Na, nelimpa. „Ritualų maratonas“ - sviestas sviestuotas. Ritualas jau ir taip savy turi reikšmę, kad veiksmų seka atliekama nusistovėjusia tvarka. O maratonas čia lyg ir turėtų reikšti lėkimą, skubėjimą, su ritualu kertasi. Frazė apie automobilio turėjimą tik pusiau atrodo bereikalinga, apkrauna tekstą informacija, kuri turiniui visai nereikšminga, o netgi atvirkščiai - iškelia klausimą, kodėl mašinos neturima tik pusiau? O atsakymo nėra. „Grindinys, šulinių dangčiai, praeiviai, pėsčiųjų perėja.“ - jeigu ne praeiviai, tai pasakyčiau, kad sakinys labai puikiai perduoda informaciją, kad vyras nepakelia akių nuo žemės, o tai jau suteikia prasmių. Tačiau dabar tie praeiviai šitą dermę sugadina. „Geriau smeigčiau sau į širdį“ - banaloka. Puikiausios vietos man čia atrodo pastaba apie tušinuką sąsiuvinyje. Tokia paprasta, tikroviška, bet kartu taikliai užfiksuota detalė. Ir keleivių stebėjimas lange. Toks atsiribojimas nuo jų, bet kartu ir būvimas greta. Teksto harmoniją šie tiek sutrikdo ir nutylėtas pokalbis: „Visgi paklausiu, pasikalbam“. Šiuo atveju, manau, svarbus kiekvienas nutylėjimas ir kiekviena tema. Todėl geriau jie būtų nesikalbėję arba pokalbis pateiktas ir skaitytojui. Pabaiga - gera. BET visgi trupanti širdis - banaloka. Paskutinis sakinys, susijęs su pėdomis, labai geras. Reiktų prisimint, kad įrašas rašytas anksty ryte, vos atsibudus, todėl turėtų būti nerišlesnis, nelabai aiškus ir išties išėjęs iš pasąmonės. Pasitikėkit skaitytoju - jis supras sąsają. Toks tat mano komentaras. Atrodo, kad labai kabinėjuosi, bet išduosiu paslaptis - kabinėtis labiausiai norisi prie tų tekstų, kurie turi potencialo :) Tekstas neblogas, tik prie jo dar reiktų padirbėt.
Vartotojas (-a): aizbergas
Sukurta: 2014-04-03 07:33:57
O aš vertinu labai gerai. Puiki būsenos pajauta ir raiška. Rašykite, nesustokite.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-04-02 21:00:10
Apie jausmus, bet nenuobodu. Ir ne viskas nuspėjama. Intriga yra. Tiesa, atomazga nėra labai netikėta – palaipsniui smelkėsi nuojauta, kad keliai išsiskirs. Bet iki galo neperpratau veikėjo charakterio. Truputį pasimetęs, truputį ironiškas, balansuojantis tarp vilties ir kartu jau viską žinantis (pasiruošęs laišką, kurį įteikia). Gal esmė akmeninėje širdyje?
Parašyta be įmantrybių ir efektų, nėra idealu, bet visai neblogai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-04-02 17:12:21
Man pasirodė lyg ir neišbaigtas.Kažkaip per daug buitinis.Aš irgi vertinčiau 7.