Bandyta užgriebti asmens vidinio gyvenimo virsmus, bet... Išorinį jaunystės lengvumą sultingos lūpos ar minčių srovės dalinai iliustruoja, bet traškančios šakos nieko neduoda. Kritimas prieš altorių sudramatintas. Ir kodėl kunigas turėtų būti nustebęs? Jis, man atrodo, matęs dar ne to.
Visa tai būti gali, bet parašyti įtaigiai nelengva. Čia daugiau kūrinio kryptis, apmatai.
Ir stilių reikėtų gerokai tvarkyti.