Pradžioje, nušviečiant pažinties panoramą, nebūtina išsiplėsti apie save ir draugų buities sąlygas. Begalinę santarvę, sklandžius santykius galima parodyti per detales. Ir pabaigoje norėtųsi mažiau aiškinimo (užtektų sakinio „Ką galėjau pasakyti...“).
Dienoraštis į kūrinį įsilieja. Paulinos charakteris atskleistas (ne sielvarto padarinys, greičiau galimas žmogaus kvailumo pavyzdys, tipas).
Viskas įtikima, tik pateikimas – pasakojimas be staigmenos.

Būsiu griežtas, nepykite. Per daug sentimentalu, neįtikina. Nėra dinamikos, įdomios pasakojimo ašies. Dienoraščio įrašas įtraukiamas gan tiesmukai. Pastebėjau keletą klaidų: „link“ berods rašomas sakinio gale, „nedažnai“ („ne“ rašoma kartu). Iš kitos pusės – kalba gan turtinga, linkusi bręsti, įvairėti. Sėkmės!

Tekstas parašytas sklandžia ir išdailinta kalba. Nedrįstu sakyti, kad autorius valdo žodį. Greičiau - moka gražiai sudėlioti gražius žodžius. Konkursiniam darbui privaloma dienoraščio ištraukia čia natūraliai įsipina - didelis pliusas. Man gal kiek ilgoka pasirodė įžanga - papasakojama visa kraustymosi ir draugystės istorija, kuri toliau prasidedančiam veiksmui neturi nei įtakos, nei didelės reikšmės. Ir pritrūko intrigos. Perskaičius dienoraščio ištrauką pagalvojau - našlė dabar turbūt apkaltins draugę išdavyste su jos vyru. Tačiau nenueita šia kryptimi - net nežinau, gerai tai ar blogai. Tačiau aišku viena - tokia reakcija į kelių sakinių dienoraščio ištrauką neįtikina ir nėra motyvuota. Jei tai būtų jauna moteris - dar gal ir patikėčiau. Tačiau pražilusi našlė, užauginusi du vaikus ir laimingai gyvenusi su vyru daugybę metų kažin, ar imtų raudoti dėl keliasdešimties senumo vyro sapno. O jeigu ir taip - nežinia, kokiam pasauly ji iki tol gyveno. Na, bet kritikuoti veikėjų reakcijas galima visada. Kaip ir visada galima jomis netikėti. Tekstas visgi sklandus, su idėja, problema, tačiau intrigos visgi pritrūksta.

Patiko...sakyčiau, tikroviškai