O mamački. T. y., panaudojant svetimybes kaip ir kūrinyje (kirzai, prietelius ir kt.), įspūdinga apimtis.
Bet ne tik. Turinys irgi kupinas. Autoreliktas uždarytas į vaizdų kalbą, tačiau atveria duris epochų sankirtoms, kuriose blaškosi mitologizuoti veikėjai.
Būtų galima jau palyginti ir kūrinių vystymosi tendencijas. Jei iki šiol liuoksėjo žemaitukai, trakėnai, tai šįkart kanopa dėjo Sunkusis Prževalskio.
Ir pasileido jis. Bet nuo palyginimų pereikime į realistinę plotmę, kuri aiškėja atpažįstant gelminius provaizdžius. Nuo priešistorinių glūdumų, per Vezuvijaus prieigas iki vėlesniųjų amžių gyvenviečių. Vien pavadinimas „Senas Laužas“ – daugiaprasmybė. Esama nostalgijos liepsnos.
Aprašyta metodiškai ir taip smulkiai, kad nebėr ką pridurti. Veikėjai charakteringi, atstovauja tam tikram sluoksniui.
Įdomus atradimas tarp detalių – kažkokia lyg ir žurnalas, kuriame... (įsigilino į ant užpakalinės palangės gulėjusią ankstesnio savininko paliktą kažkokią tepaluotą aborigenų genties (...) lyg ir žurnalą, įvardintą „Mercedes” exploatation“, kuriame nebuvo galima suprasti nė žodžio.). Tai stiliaus puošmena, suprantu.


(po Metam dureles į brezentą) Kad kelyje nesiterlioti – kad su bendratimi tikslui reikšti aprašomaisiais laikais buvo toleruojama ir įaugo į kraują kaip norma bei išliko per amžius, todėl man belieka patylėti, bet kitu atveju, žinok, pradėčiau ardytis, rėkti, kad nevartotina...
Išvada. Istorinis darbukas, prirakinęs pusei dienos.

Labai vaizdžiai. Įsijaučiau, ltg būčiau šalia Gervazo su Anupru. Plunksnos meistras :)