← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/72524

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-01-25 13:33:44

Negyvenimas tai, kas nugyventa. Grįžimas į vaikystę. Mintimis? Sakyčiau, kad veikiau širdimi. Ir tie negyvenimai kartosis kas rytą, bet patys pirmieji liks įsimintiniausi - jie formavo asmenybę, pasaulėžiūrą, jie taip įstrigo, kad skaitai šitas eilutes ir kartu su autore gyveni negyvenimą.

Vartotojas (-a): Medinis jogas

Sukurta: 2014-01-25 00:45:51

Netgi, sakyčiau, kaip du eilėraščiai. Nuoširdūs. Tarsi neiginio neigimas. Yra tokia srovė induizme - advaita. Net pavadinimas (sanskr.: ne du, ir tradicijos per mokyiojus netęsimas, sako, kad yra kažkas, ką net Vieniu pavadinus, bus klaida ir tai - žodžiais neperduodama). Svetimųjų pėdos, šuo, žaibas, o ypač (man) tas dviratis sukelia giliai asmenines asociacijas. Pradedant nuo 87-ų jų metų, kai numyniau su „turistuku" iki Talino ir atgal, baigiant paskutine kelione iš Šventosios į Kauną per Šiaulius. TO nepajusi, neužuosi, neišgirsi automobilyje, ką kalba kaimietė pardavėja ar šernas, bakstelėjęs stipriai snukiu į šlaunį tau miegant miške palapinėje, neatsargiai pabėrus sūrio ir dešros kvapus... Tegu tėkmė neslopsta!

Vartotojas (-a): šaltuona

Sukurta: 2014-01-24 21:38:10

Taip parypuojančiai, jaukiai:)

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2014-01-24 21:19:29

Gražu. Dvasingas kūrinys. Sakyčiau, toks moteriškai švelnus eilėraštis.          

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-01-24 20:43:43

Palietė toks vaizdus kalbėjimas, labai giliai įsiskverbiat į supančia aplinką. Tik kodėl ...MANO NEGYVENIMO...? Juk toks gyvybe dvelkiantis...