Santrauka pasirodė panaši į tarpìnę tarp ten ir šen. Arba grandinę.
Tad leidausi giliu koridoriumi pažiūrėti, kur ji veda.
Čiuopiu grandis. Žodžiuose budimo asociacijos, sąskaitos su merginomis tvarkoj (tik kokios gėdos bijoti). Toliau Rožė, tokia geidžiama, kad galėtum numirti, tolygu atiduoti gyvenimą. Rožė Idėja.
Pasakymas „mano gimimas klaida“ (kažkodėl žmonėse labai populiarus) išlaisvina nuo bet kokios kaltės, pasakai ir apsidraudi. Tad baimės baimė netenka prasmės.
Ar tikrai lyrinis žino, kad negrįš? Dukart tekste nuskambantis „nes tai būtų kvaila“ visgi rodo dvejonę, lyg įteigimą sau, užtvirtinimą, kad nereikia. Bet!
Yra laisvė piešti arba ne; jei dabar ir neigi, bus visokių paveikslų, nes koridoriai nesibaigia visą gyvenimą.
FANTAZIJOS IŠ GELMIŲ.
----
(Odė Veneros gimimui)
Niekur neikim iš čia, deive, tuštiems geismams
Pastatykim namus žemėj poezijos
----
Mažas Kornelijaus sodas, mieloji,
Bet už hesperidžių sodus puikesnis (...)
Kario ir mergelės tuokias šešėliai,
Aria artojas danguje už upės,
O prie vario vartų tau svetingai šypso
Sodo šeimininko gipsinis veidas.
Ten tavęs aš lauksiu ištisą žiemą
Užmaršties girliandom pasidabinęs...
Bet sapne išgirdus šauksmą vylingą
Neskubėk apleisti žydinčių pievų
Ir lanku apeiki žvilgsnį nudelbus
Mažą Kornelijaus sodą, mieloji.
(K. Platelis)