Tekstas ne toks jau banalus, gal tik eskizinis.
Jei ne susiliejimas, tai mirtis (vieno išsiprašyta, kito suteikta, taip pat įmanoma savo dalies netektis).
Mirti galima ir nuo nekalbėjimo, per gausaus kalbėjimo, nesusikalbėjimo.
-------
„Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl nežaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. (...)
Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui – vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau – kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau – mano draugai buvo sužydėję pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. (...) Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas – it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.
Į kambarį įpuolė šeimininkė.
– Ах, это год, год ландышей, – vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.
Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos buvo jau sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys (...).
Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.“
(J. Ivanauskaitė, Pakalnučių metai)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-08 15:39:34
Tekstas ne toks jau banalus, gal tik eskizinis.
Jei ne susiliejimas, tai mirtis (vieno išsiprašyta, kito suteikta, taip pat įmanoma savo dalies netektis).
Mirti galima ir nuo nekalbėjimo, per gausaus kalbėjimo, nesusikalbėjimo.
-------
„Aš pasitiesiau milžinišką polietileno plėvę, lyg ketinčiau miegoti pelkės vidury. Atsigulėme ir šį kartą kažkodėl nežaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandininės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. (...)
Ūmai aštrus skausmas pervėrė man dešinę ranką. Atsimerkęs pakėliau galvą. Aplinkui – vien pakalnutės. Dešinįjį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau – kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. Aš pašokau ant kojų, nustėrau – mano draugai buvo sužydėję pakalnutėmis. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skambančiais stiebeliais, jie negalėjo pajudėti. (...) Mano basas pėdas badė nesmarkus skausmas – it uodo įkandimas. Pradėjau nesavu balsu šaukti.
Į kambarį įpuolė šeimininkė.
– Ах, это год, год ландышей, – vaitojo ji ir, prišokusi prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes.
Aš vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos buvo jau sužydėjusios) ir puoliau prie atviro lango. Į mane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys (...).
Jau minėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių metai galutinai išskyrė.“
(J. Ivanauskaitė, Pakalnučių metai)