trumpai, bet pagaunančiai...

:-)

is tikro cia galima isivaizduoti miestą nualintą sausros (saulė, gintaras,po matiniu gaubtu dūsta - stiprina šios stichijos įvaizdį), bet pasikapsčius giliau miestas čia gali pavirsti į paties žmogaus šventovę - jo kūną, sielą, kurią slegia tam tikri rupesčiai ir pan...o tie gintaro nepalietieji čia įgija naują prasmę - tai tikėjimas, tūnantis žmogaus viduje kad ir kas benutiktų. juk mes vilties neprarandame niekad, tad ji ir yra nepaliesta.

gal ir nelabai buvo galima suprasti kas norėta pasakyti. Barabas beveik pataikė: visas miestas tarsi paimtas į nelaisvę kažko, kurio gamtinės jėgos yra labai stiprios (paskutinėje eilutėje tas kažkas pavadinamas gintaru, bet tai tik personifikacija), o gintaro nepaliesti yra tie , kurie dar bando kovoti su šia stichija, jai nepasiduodantys, turintys viltį.

taško trūksta (ne tokio: ".", o minties)

išties gražu. tik gal galima jį pratęsti....toks tarsi trumpokas rodos