Kadangi esu žvejys ir Romas (bet ne klišas), tai visai įdomu buvo skaityti. Vienas originalesnių kūrinių. Tik, mano nuomone, truputį pertemptas. Kita vertus tos fantazijos ir yra šito kūrinio vinys.

Nėra bendravimo su artimiausiais žmonėmis, atsiranda nežinojimas, o iš jo ir kyla dauguma baimių...

Kūrinys prasideda paprastais, aiškiai suvokiamais santykiais tarp vaiko ir motinos. Jų pokalbyje, vaiko prisiminimuose aiškėja tam tikros aplnkybės, kuriose formuojasi mažasis herojus. Tačiau po truputį, o vėliau ir pakankamai stipriai skaitytojui atveriamas toks vidinis vaiko pasaulis, kad nepasirodo nei mielas, nei paprastas. Tos haliucinacijos su visais gyviais ir Džinojais man buvo per sudėtingos, bet įdomios. Ir baimių, manau, čia visa puokštė pražydusi.
 

Visko pilnas vaiko fantazijų burbulas.
O baimė jame slogi, sunki, bet panaši ir į neurozes. Tai suaugusiųjų pasaulio, nesusikalbėjimo, šilumos trūkumo padarinys.

Rutulys gali pūstis žmonėms augant aukštyn ir platyn.