Įtraukiantis siužetas. Talentingai parašyta, mintis - suasmeninti baimę - lig tol buvusiuose kūriniuose dar nepanaudota. Taip, iš tiesų ją galima jausti, o tai ir yra šito konkurso tikslas. Bent jau mano nuomone. Įdomu dar ir tai, kad panaudotas tikras įvykis. Tiesa, kai kurios vietos galėtų būti dar įtaigesnės, na, gal kažkaip ta „baimė“ labai vienodai baugina, norėtųsi kažkokio kitokio priėjimo. Bet visumoje, pasikartosiu, tikrai vienas geriausių kūrinių.
Labai stipri baimė... Ji įgauna netgi pavidalą ( ne vien tuomet, kai priglunda prie ausies), vis labiau augantį, išsikerojantį, lengvai ir neskubant paralyžiuojanti. Baimė yra asmuo ( dvasiniame pavidale), taip perskaičiau šiame kūrinyje. Baimė pakeičia žvilgsnį: jau nebe linksmybių keltas, bet siūbuojantis metalinis kalėjimas, skleidžiantis garsus, baimės paaštrintus ir įprasmintus. Gal kažkiek ir norėjosi pajausti truputį dugiau šilumos prisimenant plaukimą ankstesniu keltu, bet, matyt, baimė neleido, juk ji valdė šią situaciją.
Skaitant labai lengvai pavyko įsijausti, tad įdomiai persiskaitė... Tikriausiai pagrindinė baimė grįžti, nes tikiesi, kad viskas bus panašiai kaip buvo ten, o taip nėra...
Supratau, kad gretinant keltus, įpinant žmones norėta išsakyti baimę nepasiekti savų, savęs.
Tokį įspūdį sustiprino ir aiškinamieji sakiniai (apie vandenis ir kultūrą, saitus ir tiltus, nuskendimą ir mirtį, keltą ir Pasaulį). Sumanymas geras.
Abejonės štai dėl ko. Pradžioje minima, kad tą nenusakomos spalvos dieną išgirdus apie „Estonijos" likimą tarsi nutrūko ryšiai, atsivėrė tuštuma. Kaip netikėtumo sukeltas jausmas suprantama, bet kad apvirto visas pasaulis, patikėti sunku. Net jei anksčiau ir teko plaukti tuo keltu (kur visi kaip vienas jautėsi esą laimingi džiaugsmingo pasaulio gyventojai, kuo irgi sunku patikėti). Katastrofą susieti su savimi galima tik iš dalies. Išgąstis, gailestis ir pan., tikrą įsijautimą blokuoja savisauga.
Gal baimė į atsivėrusią tuštumą ir įsliūkino, bet. pasakojime ryškesnis už ją bendras prislėgtumo jausmas.
O aiškiausia buvo ir kitas paraleles nustelbė baimė nenuskęsti (įsiklausius, įsigalvojus, vartant mintyse vaizdus).
Kūrinys nėra paviršinis, bet keltų gretinimas ne visai išnaudotas.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-11-19 22:31:24
Įtraukiantis siužetas. Talentingai parašyta, mintis - suasmeninti baimę - lig tol buvusiuose kūriniuose dar nepanaudota. Taip, iš tiesų ją galima jausti, o tai ir yra šito konkurso tikslas. Bent jau mano nuomone. Įdomu dar ir tai, kad panaudotas tikras įvykis. Tiesa, kai kurios vietos galėtų būti dar įtaigesnės, na, gal kažkaip ta „baimė“ labai vienodai baugina, norėtųsi kažkokio kitokio priėjimo. Bet visumoje, pasikartosiu, tikrai vienas geriausių kūrinių.
Vartotojas (-a): Lapkritis
Sukurta: 2013-11-19 19:27:35
Labai stipri baimė... Ji įgauna netgi pavidalą ( ne vien tuomet, kai priglunda prie ausies), vis labiau augantį, išsikerojantį, lengvai ir neskubant paralyžiuojanti. Baimė yra asmuo ( dvasiniame pavidale), taip perskaičiau šiame kūrinyje. Baimė pakeičia žvilgsnį: jau nebe linksmybių keltas, bet siūbuojantis metalinis kalėjimas, skleidžiantis garsus, baimės paaštrintus ir įprasmintus. Gal kažkiek ir norėjosi pajausti truputį dugiau šilumos prisimenant plaukimą ankstesniu keltu, bet, matyt, baimė neleido, juk ji valdė šią situaciją.
Vartotojas (-a): Kobixas
Sukurta: 2013-11-19 15:15:32
Skaitant labai lengvai pavyko įsijausti, tad įdomiai persiskaitė... Tikriausiai pagrindinė baimė grįžti, nes tikiesi, kad viskas bus panašiai kaip buvo ten, o taip nėra...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-11-19 00:00:17
Supratau, kad gretinant keltus, įpinant žmones norėta išsakyti baimę nepasiekti savų, savęs.
Tokį įspūdį sustiprino ir aiškinamieji sakiniai (apie vandenis ir kultūrą, saitus ir tiltus, nuskendimą ir mirtį, keltą ir Pasaulį). Sumanymas geras.
Abejonės štai dėl ko. Pradžioje minima, kad tą nenusakomos spalvos dieną išgirdus apie „Estonijos" likimą tarsi nutrūko ryšiai, atsivėrė tuštuma. Kaip netikėtumo sukeltas jausmas suprantama, bet kad apvirto visas pasaulis, patikėti sunku. Net jei anksčiau ir teko plaukti tuo keltu (kur visi kaip vienas jautėsi esą laimingi džiaugsmingo pasaulio gyventojai, kuo irgi sunku patikėti). Katastrofą susieti su savimi galima tik iš dalies. Išgąstis, gailestis ir pan., tikrą įsijautimą blokuoja savisauga.
Gal baimė į atsivėrusią tuštumą ir įsliūkino, bet. pasakojime ryškesnis už ją bendras prislėgtumo jausmas.
O aiškiausia buvo ir kitas paraleles nustelbė baimė nenuskęsti (įsiklausius, įsigalvojus, vartant mintyse vaizdus).
Kūrinys nėra paviršinis, bet keltų gretinimas ne visai išnaudotas.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2013-11-18 20:39:45
ir ką čia galima butu pasakyti, išjaučiau tai ką parašei, ačiū