Aha, aš irgi pradžioje pamaniau, kad gal per daug smulkmeniškai viskas čia dėstoma, kažin ar to reikia,. Bet visgi reikia, tai buvo būtina. Nenoriu kartotis - charakteriai iš tiesų nupiešti labai sėkmingai, intriga išlieka iki pat pabaigos. Tiesą sakant, šiandien tokia diena, kada tas kūrinys turi sąsajas su mano likimu, nenoriu detalizuoti, bet būtent taip ir yra. Todėl šitas kūrinys bent šiuo momentu man pasirodė itin vykęs, nežinau kas būtų, jei ji būčiau skaitęs, tarkim, praeitą savaitę, veikiausiai vertinčiau visiškai kitaip. Neužbėgsiu už akių savo vertinimais, jie bus parašyti autoriui (ei) nežinant, bet man labai patiko.

Gera, intriguojanti pradžia. Jau pirmas sakinys sukaustantis dėmesį. Vaizdingai, lengvais potėpiais, ryškiomis spalvomis tapomi veikėjų paveikslai. Įprasta, kasdienė nūdienos aplinka gyvai detalizuojama ir įgauna netikėtus, žaismingus atspalvius, o ką jau kalbėti apie niuansus, kai "senas namas nušvito".
Labiausiai mane sužavėjo veikėjų būsenų pateikimas: " neramus miegas naktį suplėšė atraižomis", " nerimas trankė iš kambario į kambarį" ir pan. 
Dialogai nepritempti, tikri, įtikinantys.
Kas liečia patį " trumpą sujungimą". Skaitydamas pradžioje dar nesupranti, kad "aukštos įtampos laidai jau drėgsta". Tačiau kūrinio gale labai nesunku prisiminti ir atsekti tuos momentus: bemiegės naktys, kliūvantis Dovilės kūrinukas - gyvatė. Susitikime, jau užstalėje pasirodo ir pirmosios kibirkštys pokalbių nuotrupose, kurios tarsi ir nevertos didesnio dėmesio, Algės išmaniai nugesinamos. Na, o kai jau srovė trenkia, tai, kaip sakoma liaudyje, maža nepasirodo... Užtenka visiems. 
Manau, kad autoriaus sukurta gyvatė sugeba įgelti ir skaitytojui... Puikus darbas.

Kokia forma išlįs gyvatė? Tai iš likimo istorijų. Šioji tiesiog prikausto.
Iš pradžių Algė atrodo šiaip nervinga, įklimpusi į detales. Bet per nuojautas, praeities epizodus, kasdienybę įvyksta iškrova. 
Dar kartą panirau į apmąstymus, kiek gyvenime yra užsikodavimo nesėkmei (nieko gero; laimė ir džiaugsmas sužaisti; tik ir lauk nelaimės), kiek užkodavimo (paruoštų pasikartojimų laike, nenumatytų, bet kažkokiu būdu nujaustų susitikimų ir kt.).
Charakteriai (ypač Algės ir tėvuko) ryškūs, dialogai puikūs. Nekantriai laukiau atomazgos. Sodrus kūrinys.

Ir vienoje šeimoje būna du visiškai skirtingi broliai, o čia skirtingos kartos, tad galbūt šis Šiaučiulis visiškai kitoks nei jo senelis... 
Baimė, kai nerimauji dėl kito, o jei dar ypač artimo žmogaus, yra kur kas baisesnė, nes ji jau nepriklauso vien nuo tavęs...
Nors ir ilgokas tekstas, bet skaitant laikas neprailgo...