Darbo tikrai daug įdėta. Ir ne veltui. Daug neturiu ką komentuoti, nes viskas lyg ir pasakyta iki manęs. Na, bent jau už raštingumą turiu pagirti, o ir mintis labai savita.

Tėvas kažkada ieškojo ir tikėjo gyvenimu, bet kažkuriuo metu sustojo, žino ir jaučia tikrus dalykus, bet pats iki jų nepriėjo, ir bijo, kad ir sūnui taip neatsitiktų, nes jis jau žino kas yra nusivylimas ir, kad ne visi sugeba su tuo susitaikyti... 
Įdomių minčių sukėlė...

Baimė plačiąja prasme – neužsikonservuoti.
Įdomu!

Su dideliu malonumu perskaičiau. Įdomu, suintrigavo. Sėkmės ir toliau.

Pasakysiu nedaug: žavus. Tokį darbą skaityti gera, ir kol kas jis vienas įdomesnių šiam konkursui pateiktų. 

Daug minčių sukėlė ši pjesė. Žinoma, kad būti savimi, tai viena didžiausių laimių, prie viso to suprantant, kad teks daug ką ištverti. Tačiau Vėjo tėvas, nors ir atsisakęs savojo aš, taip pat išsiduoda esantis kančios vyras. Tik klausimas ar Vėjas būtų laimingas, jeigu tėtis staiga taptų savimi: gal filosofu, gal menininku, visa siela pasinerdamas į tą svajonių kelią, kokį gal būt matė jaunystėje. Tad šiuo klausimu, manau, tėčiui belieka "užklasinė" veikla, vakarai po darbo arba regėti, kaip vystosi "trečias pasaulinis karas" šeimoje. O kadangi Vėjui dar viskas prieš akis,  tad tik pirmyn.
Mielai pasižiūrėčiau šios pjesės gerą pastatymą ir, manau, tai būtų smagios, bei įsimintinos akimirkos.
Šaunu, kai kūrinys sujudina smegenis, gal net gi įžiebia diskusijas...