Ir tikrai, teko perskaityti kelis kartus, kol supratau (arba ne visai, bet tai jau mano bėdos) apie ką čia kalbama. Vėlgi - jei ne konkursinė tema, tikriausiai tas kūrinys net neužkliūtų. Atvirai pasakius, esu šiandien labai pavargęs, gal ir galva prasčiau veikia. Bet apie kūrinį. Taip - jis tuo ir įdomus, kad reikia viską suprasti tarp eilučių, kad yra keletas intepretacinių versijų. Dėl to galiu uždėti tik pliusą, nes labai savitai tos baimės (baimė?) pateiktos. Kita vertus pabaigos norėtųsi ryškesnės ir labiau suprantamesnės, čia lyg kokiame fantastiniame apsakyme - numetė pailgą daiktą ir visame mieste nuaidėjo šaižus garsas... Tiesa, paskutinis žodis „veržliaraktis“ galbūt ir yra toji baimė, tačiau iki jo reikėjo kažkaip kitaip, kažkaip suprantamiau, subtiliau prieiti, o čia: nukrypavo, nutolo, pasirausė, numetė ir nuaidėjo. Mano nuomonė subjektyvi, tad nelaikykit jos už gryną pinigą, tiesiog šiuo metu man rodosi būtent taip. Ir pastaba, nes veikiausiai dar rašysit. Dėkit brūkšniukus kaip privalu: ilgus (alt 033), po brūkšniukų būtinas tarpas, o dabar toks truputį nei skustas, nei luptas atrodo šis kūrinys. Nesu didelis estetas, tačiau (patarimas) tvarkingas tekstas teigiamiau veikia skaitytoją net jei jis ir truputį prastenis už kitą mažiau tvarkingą. Ir „sąnariai“, jei ką...

Užkliuvo "sunkus pailgas daiktas"kaip jis asocijuojasi su veržliarakčiu.Dovanokit, kad klausiu, bet tas daiktas labai jau vaizdingai nupasakotas.O šeip viskas aišku, pradžioje romantika, toliau gyvenimas, senatvėje apmąstymai, gal tas sunkus daiktas tai sunkus gyvenimas kai nelieka svajoniu, o pailgas tarsi ilgas gyvenimas. 

Baimė naujo, Kito, sena kaip žemė ir sykiu sendinanti individą. 

Du patogiai gyveną, variniai žmonės, kurių kultūros matas - išoriniai požymiai. 

Apie baimę galima tik spėlioti, ir tai yra gerai, mano galva. Atsiveriantis daugialypiškumui, nors pats tekstas miniatiūrinis. Mįslingas.

Kol kas tiek. Sugrįšiu perskaityti dar kartą.

Man pasirodė, kad nuo Žaliojo tilto (Vilniuje) nulipa statulos ir, užuot ėjusios į netoliese esantį Operos ir baleto teatrą, pasuka į priešingą – į turgaus pusę. A, ten zombių spektaklis...

Kita versija – senatvės baimė.

Yra ir kitų minčių.

link šviesaforo > šviesoforo link

ir kiti netikslumai

Kultūra praplečia suvokimą, tuo pačiu keitiesi, būtent pasikeisti ir bijo šio kūrinio herojai, ramu, saugu dviese... Tik kai viskas tampa absoliučia rutina, tas pats per tą patį, tada ateina beprasmybė. Gale vyras suprato, kad jau nieko pakeisti ne tik kad nebenori, bet jau ir nebegali, juos įveikė jų baimės.
Tokias mintis sukėlė, bet galima tikriausiai įvairiai interpretuoti...

Visų pirma norisi pasidžiaugti, kad konkursas jau atidarytas šiuo pirmuoju kūriniu. Todėl nuoširdūs sveikinimai autoriui.
Dabar sunkioji dalis... Komentuodamas kūrinius stengdavausi visuomet įžvelgti tik gerąją pusę. Tad pradėsiu nuo jos. Jūs rašote pakankamai vaizdingai, todėl įdomu skaityti. Teksto apimties taip pat pakaktų, kad papasakoti istoriją ir atskleisti temą. Patiko ir tai, kad baimė bandyta įvardinti ne tiesiogiai ir pakankamai jautriai. Tačiau, jeigu nežinočiau kokia tai tema, mano žvilgsnis ir mintys nukryptų visai į kitas detales, o kūrinio akcentas būtų " sunkus pailgas daiktas", kuris taip ir liktų paslaptimi. Dar šiek tiek pritrūko ryšio tarp veikėjų kūrinio pradžioje ir pabaigoje, nes teko spėlioti ar tai ta pati pora ar jau kita. Visa tai ištaisoma ir kūrinys būtų puikus, deje konkurse to padaryti negalima.   

skaitant labai sumišo emocijos. ir smagu, ir keista ir graudu. man patiko