Kai siela audroja, apie kūną ir jo geismus kalbėti netinka. Audroja, man atrodo, tuomet tik dvasia, tik dvasios alkis, nepasotinamas, nenumaldomas. Kūnas tuomet negeidžia būti pasotintas nei maistu, nei kaip kitaip. Kai alksta kūnas, dvasia būna neiškalbinga, ne tokia jautri, juslės turi mažiau galių nei siela.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-18 09:32:32
Kai siela audroja, apie kūną ir jo geismus kalbėti netinka. Audroja, man atrodo, tuomet tik dvasia, tik dvasios alkis, nepasotinamas, nenumaldomas. Kūnas tuomet negeidžia būti pasotintas nei maistu, nei kaip kitaip. Kai alksta kūnas, dvasia būna neiškalbinga, ne tokia jautri, juslės turi mažiau galių nei siela.
Tekstas įdomus.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2013-10-17 18:54:58
o bent kiek daug...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-17 17:23:23
...todėl ir audringas tekstas.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-10-17 17:20:10
Būna gyvenime toks laikotarpis,kai atsiduri prie prarajos,tačiau svarbu nuo jos laiku atsitraukti.