Autorius santrumpos pastaboje užsimena apie sąsajų nebuvimą. Bet gyvenimas – teatras, ir atvirkščiai. Sumanymas (jeigu yra toks) parodyti tarsi nesusijusias dalis atrodytų kaip atskiros scenos, tegul ir ne vieno spektaklio. Taigi tam tikra seka nenorom bus logiška.

Galima atsekti kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip liečiama gyvenimo ir vaidybos tema. Tarkim, kad ir S. Moemo „Teatras“. Skirtingi autoriai „ima" kiekvienas kitu kampu (kas yra natūralu). Jūsų darbas lyriškas, mąslus, teisingas, liūdnas… visoks. Kaip ir gyvenimas žmogaus (Aušvico), kuris mąsto, jaučia, ilgisi.

Konkrečiau apie kūrinį. Pirmosios pastraipos – gerai, aišku. Susipažįstame.

Pastraipa „O jūs žinote, kodėl...“ gal kaip esė-pašnekesiui ir tinka, tik truputį iškrinta iš bendro pasakojimo (nors gal toks varijavimas yra sumanymas). Vientisiau, man atrodo, būtų „Kas žino, kodėl…“ ar kaip nors panašiai.

Aušvico kūno likučiai, sielos kuždesiai, įsiterpiantys (kieno? apie juodąsias skyles) apmąstymai, šokėjos linija – skaityti buvo įdomu. Vietomis reikėtų man pasigilinti (dėl struktūros).

nenorėsi trumpam numirti > mintį supratau, bet net ne „nenorėsi", o sušoksi tada, kai šokyje tikrai mirsi. Tikrai. Bet čia mano versija.

P.S. Jeigu vardas Aušvicas parinktas kitais tikslais, tada ir komentaras turėtų būti kitoks.