← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/70919

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2013-09-19 08:00:22

Laiko rate... visi tame pačiame; kai jau vėl kritimas gamtoje, neišvengiamai paliečia ir nuojautas apie tai, kas neišvengiama. Pagarbus kreipimasis į Mirtį, bet drąsus iššūkis – ryžtingas vidinis galinėjimasis.
Labai įtaigus, pilnas emocijos Autorės žodis, atrodo, nepalaužiama ir uždeganti dvasia, vaizdinga iškalba skatina pajausti – stiprus impulsas tarp eilučių – Gyventi, ir tai didžiausia prasmė.
Ačiū.
„Ko klajoji, Mirtie, po papilkusio lauko ražienas?
Skamba tvinksnių varpai. Nesuklydai? Tikrai pas mane?“ > ypač gerai apvainikuoja eiles, šiaip ar taip, lieka amžinas neužbaigtumas...

Vartotojas (-a): likaj

Sukurta: 2013-09-18 20:11:36

Kad tik būtų šalia mylimas žmogus,kuris laiko rankoje tavo ranką...

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2013-09-18 18:11:39

Jaučiasi Vėlinių vakaras

Vartotojas (-a): Niekada

Sukurta: 2013-09-18 14:50:10

Oi, taip prieš akis ir stovi... Kaip nuvyt dabar tas mintis? Liūdnai suskambėjo rytojus, net jei vyturys žada amžiną ratą..