Primena gryniausią prozą dienraščio antrojo puslapio kairiausioje skiltyje (pasirašo viena iš redakcijos darbštuolių, likusi laukti savo atostogų vėlų rudenį):
Per karščius
Įsivilkęs į vasaros apsiaustą klega, alsuoja miestas. Gėlės nudažo gatves, užtvindo alėjas ir paslepia taisyklingas fasadų linijas. Saulė tirpdo pilką kelių ir gatvių tinklainę.
Vandens baseinai užkariauja praeinančių žvilgsnius, ir nebematom atriedančių, atidardančių, žviegiančių. Šypsomės atsilošę, uosdami žydintį vėją ir pamirštam, kodėl atvykę.
Nuspyrę batus pasileidžiame į fontano lietų, išgriuvę po centrine liepa klykiam:
– Žuvėdros, žuvėdros!
Man patinka, kai svaigulį lyg žaibai nustelbia tramvajaus bėgių cypimas, kuris primena: čia juk miestas —taip gerai pažįstamas, sukarpytas taisyklingais kvartalais, iškabom ir stulpais sužymėtas, suraižytas tramvajų bėgiais ir perėjom.
Kartais tiesiog nepakenčiamas (ypatingai per karščius), kartais pabodęs (kai trokšti atostogų), bet paniurzgėjęs ir vėlei guodiesi: be jo negalėčiau...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2013-07-23 08:23:05
turbūt antras posmas geriausiai susiskaitė:)
o šiaip jaučiasi
kad autorei proza artimesnė
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-23 07:26:12
Puikiai perteikta nuotaika
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-07-23 03:02:34
Zuoko svajonė? Nepykit, pajuokavau :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-24 00:50:15
Primena gryniausią prozą dienraščio antrojo puslapio kairiausioje skiltyje (pasirašo viena iš redakcijos darbštuolių, likusi laukti savo atostogų vėlų rudenį):
Per karščius
Įsivilkęs į vasaros apsiaustą klega, alsuoja miestas. Gėlės nudažo gatves, užtvindo alėjas ir paslepia taisyklingas fasadų linijas. Saulė tirpdo pilką kelių ir gatvių tinklainę.
Vandens baseinai užkariauja praeinančių žvilgsnius, ir nebematom atriedančių, atidardančių, žviegiančių. Šypsomės atsilošę, uosdami žydintį vėją ir pamirštam, kodėl atvykę.
Nuspyrę batus pasileidžiame į fontano lietų, išgriuvę po centrine liepa klykiam:
– Žuvėdros, žuvėdros!
Man patinka, kai svaigulį lyg žaibai nustelbia tramvajaus bėgių cypimas, kuris primena: čia juk miestas —taip gerai pažįstamas, sukarpytas taisyklingais kvartalais, iškabom ir stulpais sužymėtas, suraižytas tramvajų bėgiais ir perėjom.
Kartais tiesiog nepakenčiamas (ypatingai per karščius), kartais pabodęs (kai trokšti atostogų), bet paniurzgėjęs ir vėlei guodiesi: be jo negalėčiau...