Kaip rasą laikau dar širdy pagonybę — stiprus tikėjimas, stiprūs ir vaizdiniai poezijai iš gamtos, o
žibuoklės švelnumas ir gaiva ypač gražiai čia liūdesį malšina, pati pradžia nuostabiai nuteikia -
Jauku, kaip niekam nežinomas vėjas
Taip švelniai nuglosto pernykščią lapiją —
Ir liūdesį mano, žibuokle užliejęs,
Priglunda ramus...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-04-24 09:02:25
Kaip rasą laikau dar širdy pagonybę — stiprus tikėjimas, stiprūs ir vaizdiniai poezijai iš gamtos, o
žibuoklės švelnumas ir gaiva ypač gražiai čia liūdesį malšina, pati pradžia nuostabiai nuteikia -
Jauku, kaip niekam nežinomas vėjas
Taip švelniai nuglosto pernykščią lapiją —
Ir liūdesį mano, žibuokle užliejęs,
Priglunda ramus...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-04-23 15:49:21
Labai artimas širdžiai, savas, šiltas...
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2013-04-22 11:47:32
Man – kiek silpniau už kitus, bet lyrika prasiveržia.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-21 18:56:07
Su gera potekste.
Kaip rasą laikau dar širdy pagonybę ...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-04-21 18:01:53
Hm... „chloruotojo vandenio gėlo“ – čia lyg ir ironijos blyksnis?
Vartotojas (-a): Leditamsa
Sukurta: 2013-04-21 16:44:10
Kaip gražu net šiurpas bėga beskaitant šaunuolė.