Kiek minčių sukėlei, mielas Ražai, vėl norisi atsisėsti dviese po Pagulbio liepa ir pratęsti pokalbį iš dūšios... Ak, viskas be galo sudėtinga, gyvenimas nėra džiaugsmo aruodas, nors žemė ir jos gamta nuostabi, tik jos grožis trapus ir laikinas, ir jokia išimtis žmogaus gyvenimas . Sakoma, kad tik beprotis gali būti absoliučiai laimingas, tačiau man niekada neteko matyti bepročio laimingo, o jų, savo nelaimei, mačiau. Liūdesys gyvena mūsų širdyse, kuo daugiau vargo ir kančių tenka patirti, tuo labiau tai supranti.
Skaičiau Jūsų mintis su malonumu, ir tikrai dar skaitysiu. Ačiū. Tikrai patiko. Sėkmės visur!

Tikrai su malonumu perskaičiau. Bet apie laisvę dar reikia rašyti ir rašyti, kalbėti ir kalbėti. Individas, atplyšęs ar atplėštas nuo savo prigimtinės tapatybės, visada yra nesaugus, jis lengvai pavergiamas, jis nėra laisvas, jos neneša ir nedalina kitiems, Laisvė - tai pilnakraujė dermė su visata, su kosmosu, su žeme, kurioje tarpsti ir gyveni, tai neišniekintas sakralumas, tiek dvasinis, tiek materialus, tiek tavyje, tiek už tavo, tavo būties ir egzistencijos ribų, tai santarvė su pačiu savimi, aplinka, visuomene. Tik ar ta dermė dar mums priklauso, ar mes jos verti, ar nesam jos griovėjai, ar dar nevirtome nomadais ir barbarais? Ar esam savo žemės valdovai ir karaliai, ar tik niekingi Niekio kaliniai?

Jūs teisus.
Skaičiau lyg savo mintis.
Ačiū!