Iš audroto laikmečio dienyno.
Jau matyti Šviesa...
Kantrybės!

Rasykite proza ir viskas bus ciki :), ir taip ciki,
galit parasyti ka nors grazaus is Canaru, kas ten yra grazaus ir kas ne taip grazu, gal bjauru.
Apie ora, apie saule, gamta, zmones, kaip piesiate, ir pan.
Tai idomu...

Įrodinėti niekam nieko nebenoriu,
Taip pavargau,minčių savų nebeturiu,
Vėl atsidūrus kryžkelėj vėjuotoj,
Tik liūdnos praeities vaiduoklius sutinku...

Paskutinis šauksmas neviltyje - malda tikinčiam žmogui.
Jausmingas darbas.

Na, ir aš nepatikėjau. O kodėl?
Yra per daug visur dažnai vartotų ir truputėlį apvalkiotų vaizdinių. Tas iš karto atstumia. Labiausiai atstumia "beprasmė egzistecija", kuri yra jau pirmoje eilutėje. Ir daugiau yra čia tokių. O kitas dalykas, dėl kurio nepatikim, tai pati forma nenugludinta iki galo, neišbaigta, tas gal antroj eil. pusėj labiau pasijaučia :) O šiaip graži teksto vieta, kur tylus žodis šildosi tarp sukryžiuotų pirštų :)
Jausmas gal ir nuoširdus, bet kitokią išraišką susirasti reikėtų :) Sėkmės :)