Tokia 80-ųjų atmosfera jaučiasi, nors imk ir dėk Lenono plokštelę į patefoną.
Dialogai. Jie... moteriški. Kalba moteris - jaučiasi moteris. Kalba vyras - ir vėl moteris jaučiasi. Per daug jausmingumo vyriškuose personažuose. Jums reiktų įsivaizduoti, kad vyrai - tai tokie sukumpę stuobriai, kurių žodžiai skamba panašiai kaip medinio kūjo bubenimas į kelmą. Gal kiek padėtų išskirti kūrinyje vyrą nuo moters.
Kitas kraštutinumas - grynoji kalba. Dialoguose jie neturi jokių savitų posakių, išsireiškimų. Kalbantieji tarsi automatai, apsikeičiantys informacija grynuoju kodu.
Realybėje mes taip nekalbame. Pavyzdžiui, aš turiu savų posakių, savo kalbėjimo manierą, kuri išskiria mane iš daugelio kitų. Užtenka pasakyti "Kristau aukštielninkas!", kai visi, manęs nematę iš karto supranta, kad čia aš. Tuo tarpu jūsų personažai hiperbolizuoti iki kažkokių 80-ųjų standartų kalbos lygmenyje.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-15 22:51:56
lauksim tęsinio
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2012-03-15 22:27:15
laukiu tęsinio
Anonimas
Sukurta: 2012-03-15 22:04:44
Tokia 80-ųjų atmosfera jaučiasi, nors imk ir dėk Lenono plokštelę į patefoną.
Dialogai. Jie... moteriški. Kalba moteris - jaučiasi moteris. Kalba vyras - ir vėl moteris jaučiasi. Per daug jausmingumo vyriškuose personažuose. Jums reiktų įsivaizduoti, kad vyrai - tai tokie sukumpę stuobriai, kurių žodžiai skamba panašiai kaip medinio kūjo bubenimas į kelmą. Gal kiek padėtų išskirti kūrinyje vyrą nuo moters.
Kitas kraštutinumas - grynoji kalba. Dialoguose jie neturi jokių savitų posakių, išsireiškimų. Kalbantieji tarsi automatai, apsikeičiantys informacija grynuoju kodu.
Realybėje mes taip nekalbame. Pavyzdžiui, aš turiu savų posakių, savo kalbėjimo manierą, kuri išskiria mane iš daugelio kitų. Užtenka pasakyti "Kristau aukštielninkas!", kai visi, manęs nematę iš karto supranta, kad čia aš. Tuo tarpu jūsų personažai hiperbolizuoti iki kažkokių 80-ųjų standartų kalbos lygmenyje.