Aistringas, kankinantis mėginimas suvokti save, pradžią ir tikėjimas – atradau! Tik kas patvirtins atradimo tikrumą? Taip kiekvienas atrandam savą tiesą – apie pradžią ir apie pabaigą, visa ko prasmę. Tavoji tiesa graži, iškentėta, bet Tu nesi ja tikras, pripažįsti, kad galima ir kitokia, nes sakai: „Savo patirties neperšu, nekviečiu, nenoriu įtikinti“.
Nesu tikra, ar pilnai suprantu Tave, nes įžvelgiu prieštaravimą kai teigi, kad juslės, penki angelai: rega, lytėjimas, kvapas, skonis, klausa ir pagimdė Žodį, tikėjimą, religiją, meną, mokslą, bet čia pat cituoji klasikinį posakį „Pradžioje buvo žodis“. Tavo pradžios suvokimas tarsi nusikėlė į priešistorę, į juslinį metą – dar iki Žodžio ir man tai patinka. Mane stebina, kad žmogaus kūdikis iki trijų, ketverių metų turi sukaupti tokią didžiulę patirtį - pažinti pasaulį, išmokti vaikščioti ir netgi įvaldyti kalbą ir tik tada sąmonė ima tą patirtį fiksuoti atminty. Iki tol jis gyvena vien jusliniam pasauly ir aš taip pat manau, kad jis, juslinis pasaulis, yra pirminis ir svarbus, išliekantis visam gyvenimui. Dabartinis, civilizacijos sąlygojamas, juslinės patirties nykimas, nors dalinai kompensuojamas mokslo atradimais, palieka didelę spragą asmenybės formavimesi.
Ačiū už įdomų, mąstyti verčiantį tekstą.

Labai ilgi ir sudėtingi sakiniai - reikia išlaikyti mintį, kad jos nepamestum. Taip būna ir skaitant Česlovą Milašių. Toks jau turbūt Jūsų stilius, nors man neatrodo, kad tai pats geriausias būdas rašyti. Šiaip ar taip džiaugiuosi paskaičius - savitas mąstymas ir požiūris į meilę. Darbas, kuris papildė.