Oi tu :D ir dar klausei, kame įmantrias mintis įžiūriu... Iš pradžių visko atrodė tikrai per daug: ne tiek todėl, kad nesuprasčiau apie ką tai, kiek dėl to... jog tiesiog perkrautas tekstas pasirodė. Bet skaitant taip „įsuko“, kad ta mintis dingo iš galvos. Skaičiau ir mėgavaus. Ir dar taip, drįstu sakyti, meistriškai įkomponuota Atikos daina. Tiesiog myliu!
Anonimas
Sukurta:
2012-02-29 18:21:40
*pusiau fantastinę poeziją
Anonimas
Sukurta:
2012-02-29 18:20:04
nes sėdėjau tamsiausiame kampe, į dešinę nuo penktojo kampo, – šioje vitoje kalbama be šypsenos taip? ir nenorima kad ji atsirastų skaitytojo veide? o jeigu skaitytojas vis prisimena tokį posakį – tvosiu taip. kad ilgai ieškosi penktojo kampo? sutiktum, kad tada skaitytojas gali imti šypsotis ne vietoje arba jam gali kilti įtarimas, kad pasakojama tam, kad tik išsipasakoti, truputį ar po truputį vis ką nors prijungiant ? o ir septintasis pragaro ratas tada skamba jau visiškai neįtikimai.
apie prijungimus nekalbėsiu, visas dalykas sudurstytas žodžiais milžinais, jei nori kitaip pasakysiu – verbomonstrais, tokiais laikau: sraigažmogiai ir kiti žmogiai. suprantu puikiai, kad tai žmonių rūšys, nors jų ir nemačiau. bent kol kas sutikti neteko. bet kur aš lenkiu?
lenkiu prie to, kad jei tai būtų ilgesnis daiktas, fantastinis romanas ar kas panašaus, tada tai būtų pateisinama, nebūtų per tiršta spalvų, atsirastų vietos ne tik traukiniams, bet ir ašigaliui. tame ašigalyje atsirastų dar vietos – bet kam, kam tik nori – karvių, ožkų bandai, vištoms, kalakutams. bet dabar erdvės išpasakoti visam ką išpasakoti norėtųsi stinga.
nesmerkiu, bet tai labai panašu į tai, į ką įsivėlęs esi, į pusiau poetinę fantastiką, arba pusiau poetinę poeziją, arba kartu ir tai ir tai. ir visos šios verbalinės atrakcijos yra geras pratimų arsenalas tolesnei kūrybai. jau ne mikro žanro. visai kito kalibro. labai didelio sodrumo trumpuose apsakymuose aš nepripažįstu, taigi mano pagrindinis kabliukas būtų per didelė spalvų koncentracija. o tokios koncentracijos dalykai yra tarsi užuomazga kažkam. aišku, tai pakankamai subjektyvu, todėl nuomonės neprimetinėsiu, galbūt autorius būtent tokiuose dalykuozse mato savo ateitį. ir galbūt tai ne man suprasti.
Štai ką įsivaizdavau, skelbdama šį žaidimą! Į tekstą įsiliejo ne tik dainos žodžiai, bet ir melodija - ta nesuprantamai dažnai kartojama frazė Caro nebuvo. Šįkart, Barabai, pranokai mano lūkesčius :) Ačiū.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-02-29 21:12:15
vajė, tikrai gi, čia tik žAIDIMAS :)
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-02-29 17:13:08
Oi tu :D ir dar klausei, kame įmantrias mintis įžiūriu... Iš pradžių visko atrodė tikrai per daug: ne tiek todėl, kad nesuprasčiau apie ką tai, kiek dėl to... jog tiesiog perkrautas tekstas pasirodė. Bet skaitant taip „įsuko“, kad ta mintis dingo iš galvos. Skaičiau ir mėgavaus. Ir dar taip, drįstu sakyti, meistriškai įkomponuota Atikos daina. Tiesiog myliu!
Anonimas
Sukurta: 2012-02-29 18:21:40
*pusiau fantastinę poeziją
Anonimas
Sukurta: 2012-02-29 18:20:04
nes sėdėjau tamsiausiame kampe, į dešinę nuo penktojo kampo, – šioje vitoje kalbama be šypsenos taip? ir nenorima kad ji atsirastų skaitytojo veide? o jeigu skaitytojas vis prisimena tokį posakį – tvosiu taip. kad ilgai ieškosi penktojo kampo? sutiktum, kad tada skaitytojas gali imti šypsotis ne vietoje arba jam gali kilti įtarimas, kad pasakojama tam, kad tik išsipasakoti, truputį ar po truputį vis ką nors prijungiant ? o ir septintasis pragaro ratas tada skamba jau visiškai neįtikimai.
apie prijungimus nekalbėsiu, visas dalykas sudurstytas žodžiais milžinais, jei nori kitaip pasakysiu – verbomonstrais, tokiais laikau: sraigažmogiai ir kiti žmogiai. suprantu puikiai, kad tai žmonių rūšys, nors jų ir nemačiau. bent kol kas sutikti neteko. bet kur aš lenkiu?
lenkiu prie to, kad jei tai būtų ilgesnis daiktas, fantastinis romanas ar kas panašaus, tada tai būtų pateisinama, nebūtų per tiršta spalvų, atsirastų vietos ne tik traukiniams, bet ir ašigaliui. tame ašigalyje atsirastų dar vietos – bet kam, kam tik nori – karvių, ožkų bandai, vištoms, kalakutams. bet dabar erdvės išpasakoti visam ką išpasakoti norėtųsi stinga.
nesmerkiu, bet tai labai panašu į tai, į ką įsivėlęs esi, į pusiau poetinę fantastiką, arba pusiau poetinę poeziją, arba kartu ir tai ir tai. ir visos šios verbalinės atrakcijos yra geras pratimų arsenalas tolesnei kūrybai. jau ne mikro žanro. visai kito kalibro. labai didelio sodrumo trumpuose apsakymuose aš nepripažįstu, taigi mano pagrindinis kabliukas būtų per didelė spalvų koncentracija. o tokios koncentracijos dalykai yra tarsi užuomazga kažkam. aišku, tai pakankamai subjektyvu, todėl nuomonės neprimetinėsiu, galbūt autorius būtent tokiuose dalykuozse mato savo ateitį. ir galbūt tai ne man suprasti.
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-02-29 19:38:51
kai nieko ypatinga neturime nei šalyje, nei savo gyvenime, tai belieka viską išgalvoti...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2012-03-01 10:10:43
Štai ką įsivaizdavau, skelbdama šį žaidimą! Į tekstą įsiliejo ne tik dainos žodžiai, bet ir melodija - ta nesuprantamai dažnai kartojama frazė Caro nebuvo. Šįkart, Barabai, pranokai mano lūkesčius :) Ačiū.