Proginis
_ _ _ _ Esė apie rimo meną ir kt.
Dėsningai lietuviškam eilėraščiui besivystant atsiradęs pageidavimas nerimuoti vienodų kalbos dalių formų dialektiškai virto mada. Mada – kaip ir visos jos: vystosi į kraštutinumą, visišką draudimą. Baigiasi tuo, kad koks seniokas ne to pločio kelnėm nei juokingas nei ką, juokinga nusipersidailinusi paauglė, – kad ir miela gali būti ta panelė begaliniam naivume – lyg daili parodija. Na, eilėraščiui toks įspūdis gali grėsti dėl ko nors kito, ne dėl gerų rimų. Tik ar verta nertis iš kailio vengiant elementarių paprastų derinių, kai jie patys atslysta ir gražiai dera, ir niekaip neužklius, nebent ieškosi – pats stengsies užkliūti. Gal būtų įdomiau, nors sunkiau, pratintis skirti, kur paprastumas – gražu, o kur minties grožį geriau išreikš įmantresnė figūra. Mokytojai jau aiškino visiems – srautu besiliejančios mandrybės mandrumą praranda. Tikriausiai demonstravo, kaip įkyri tolydi aliteracija, arba muzikoj – nesibaigiantis forte. Įdomu būtų sužinoti, ką dabar mano apie rimą prancūzai, lenkai, rusai. Šiaip ar taip, pas mus toji totalaus paprasčiausių rimų neigimo mada praeis – kaip ir visos. Matyt, liks amžinasis dėsnis – saikas, viskam.
Konkrečiai apie šį „romansą“, tai – nieko neišsiderėsi: kam patiks, kam ne. Vlabur aiškiai nurodo trūkumus tam tikros pažiūrų sistemos žvilgsniu. Aišku kaip taisyti ydas, tą požiūrį priėmus.
Bet man 2x „graudus“ pirmose eilutėse kaip tik daro įspūdį, kurio reikia. Toliau – viskas eiliuke sujaukta: tai normali eilutė, tai nulaužta, trumpa, pėdos įvairiausios, pauzės, o žmoniškų cezūrų nėra, tai rimas elementarus, tai jokio nėr.
Bet autorius mato tvirtą visumą. O viena skaitytoja sako taip: „Perskaičiau ir lyg specialiai atgrasė“. Tai jau šiedu viens kito matyt nebeapšvies.
Smagiai pabaigai pataisytas ritmas ir kt.:
Supergraudus romansas
Graudžios auksuoto žydrumo
Ašaros mūsų dienų.
Vasaros svilusio rūmo
Semt pelenų ateinu.
Druokena – truputį tirščiau, negu migla krinta, bet gali prasišviesti auksai.
Geriau eilėrašty nenaudoti retesnių žodžių, nes – va, lyg daugiau nieko ir nebūtų.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2012-01-30 21:06:23
Proginis
_ _ _ _ Esė apie rimo meną ir kt.
Dėsningai lietuviškam eilėraščiui besivystant atsiradęs pageidavimas nerimuoti vienodų kalbos dalių formų dialektiškai virto mada. Mada – kaip ir visos jos: vystosi į kraštutinumą, visišką draudimą. Baigiasi tuo, kad koks seniokas ne to pločio kelnėm nei juokingas nei ką, juokinga nusipersidailinusi paauglė, – kad ir miela gali būti ta panelė begaliniam naivume – lyg daili parodija. Na, eilėraščiui toks įspūdis gali grėsti dėl ko nors kito, ne dėl gerų rimų. Tik ar verta nertis iš kailio vengiant elementarių paprastų derinių, kai jie patys atslysta ir gražiai dera, ir niekaip neužklius, nebent ieškosi – pats stengsies užkliūti. Gal būtų įdomiau, nors sunkiau, pratintis skirti, kur paprastumas – gražu, o kur minties grožį geriau išreikš įmantresnė figūra. Mokytojai jau aiškino visiems – srautu besiliejančios mandrybės mandrumą praranda. Tikriausiai demonstravo, kaip įkyri tolydi aliteracija, arba muzikoj – nesibaigiantis forte. Įdomu būtų sužinoti, ką dabar mano apie rimą prancūzai, lenkai, rusai. Šiaip ar taip, pas mus toji totalaus paprasčiausių rimų neigimo mada praeis – kaip ir visos. Matyt, liks amžinasis dėsnis – saikas, viskam.
Konkrečiai apie šį „romansą“, tai – nieko neišsiderėsi: kam patiks, kam ne. Vlabur aiškiai nurodo trūkumus tam tikros pažiūrų sistemos žvilgsniu. Aišku kaip taisyti ydas, tą požiūrį priėmus.
Bet man 2x „graudus“ pirmose eilutėse kaip tik daro įspūdį, kurio reikia. Toliau – viskas eiliuke sujaukta: tai normali eilutė, tai nulaužta, trumpa, pėdos įvairiausios, pauzės, o žmoniškų cezūrų nėra, tai rimas elementarus, tai jokio nėr.
Bet autorius mato tvirtą visumą. O viena skaitytoja sako taip: „Perskaičiau ir lyg specialiai atgrasė“. Tai jau šiedu viens kito matyt nebeapšvies.
Smagiai pabaigai pataisytas ritmas ir kt.:
Supergraudus romansas
Graudžios auksuoto žydrumo
Ašaros mūsų dienų.
Vasaros svilusio rūmo
Semt pelenų ateinu.
Aukso šviesoj išsitekę
Eglės, beržai, ąžuolai.
Akmenys riogso take.
Klups atmintis aklai. –
Laisvos pro debesis lėkė
Gervės virš kiemo klevų.
Mėlių tu plaũk, man sakei,
Tik kai galvoj blaivu.
Virtinės ten nesuvertos,
Grandys pabirs dar nesyk.
Uosio – kol laikas – dabar
Irklą, žmogau, ištašyk.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-01-30 04:46:18
Ydinga pavadinimo ir pirmos eilutės kaimynystė.
Nestabili eilėdara – tonacinė romanso užgaida?
Žydrumo-rūmo, dienų-pelenų, ąžuolai-ratilai...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2012-01-28 23:31:38
druõkena sf. (1) smulkus lietus, purkšlys (mačiau, kad paaiškinta, bet negalėjau nepasidalint "Purkšliu" :)) )
Tradicinė lyrika, bet ne nuobodi, vaizdi. Tik gaila, kad rimuojamos tos pat kalbos dalys, formos — nuo to kūrinys kiek skursta.
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2012-01-28 20:28:42
Druokena – truputį tirščiau, negu migla krinta, bet gali prasišviesti auksai.
Geriau eilėrašty nenaudoti retesnių žodžių, nes – va, lyg daugiau nieko ir nebūtų.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-01-28 18:03:43
o kas tai ...drokenos? pirmą kartą sutikau tokį žodį?