Šiaurės Italija... kedrų miškai, kalnų tyrumas, veidrodiniai ežerai... Pavadinimas nuteikia, visuma čia pakeri, su kiekvienu atsiveria nuostabūs erdvūs gamtovaizdžiai, gražūs nesumeluoti įspūdžiai. Labai patiko trečios eilutės, ypač pirmuose ir paskutiniuose dviejuose.

Tokie haiku iš kelionės, tarsi piešiniai iš natūros labai tiktų japoniškajam europietiškųjų žanrų: dienoraščio ir esė derinio atitikmeniui - haibun. Tai toks trumpas prozos tekstas, į kurį yra įterpiamas haiku.

Patarčiau vengti palyginimų, kuriuose vartojami palyginimui būdingi žodžiai: lyg, kaip. Geriau vaizdinius sugretinti ir palikti skaitytojui galimybę nuspėti asociatyvų vaizdinių sąryšį.

akvedukai
amžino vandens srovė
nuo kalno kalnui


Taip pat geriausio įtaigumo efekto pasiekiama kalbant esamuoju laiku. "Geriausius uostus" man nuskamba kažkaip nenatūraliai. Kas tai yra geriausias uostas? garsiausias, didžiausias? O gal vertėtų "išplėsti" balandžių užimamas teritorijas, nes tikriausiai ne vien uostuose jų pilna, ir ne kiekvienas Italijos miestas yra uostas. Taip pat netikėtumo efektą geriau būtų palikti "balandžių pulkams", kaip paradoksalų, bet logišką sugretinimą su Romos imperijos kariuomene.

pirmiausia uostus
Romos kariauna užima
balandžių pulkai

puikiai.
gerai, kad ne leista pasimėgauti ne vienu haiku, o keletu :)