Užteko pirmų trijų eilučių (dar truputis ketvirtos) - daugiau neištvėriau. Ištrink šį tekstą nuo popieriaus lapo, lapą suplėšyk, suplėšytą sudegink, o pelenus užkask kuo giliau...

Yra ekspresijos, netikėtų metaforų. Trūksta logikos. Pabaiga labai silpna.

Na, taip - eilės lyg akmenų kruša. O kruša ir yra kruša - nežinai kur akmuo nukris. Noriu pasakyti, kad daug įvaizdžių, kurie lyg ir nelabai rišasi vienas su kitu, ir rimą reikėtų paderinti. Arba rašyti kitokia forma - bus baltos eilės. Visgi randu ir gerų dalykų - jau minėti įvaizdžiai (kai kurie) man visai patiko. Ir yra tame kūrinyje kažkas - gal ekspresija savotiška?... O sausos seilės gali būti kaip, tarkim, ir šalta ugnis ar kietas vanduo. Čia juk poezija, o ne anatomija, biologija, ne fizika ir ne matematika. Plyštančios tarp durų meilės eilės gali būti interpretuojamos kaip išsiskyrimas - kas čia komiško?

rimas ne visur išlaikytas ypač paskutiniame stulpelyje

Kažkoks painus...