„Tuojau pat į tuščią sėdimą vietą įsitaisė jauna moteris. Ėmiau ją stebėti. Nedidelio ūgio, tvarkingai apsirengusi, kokių dvidešimt aštuonių, trisdešimties metų. Plaukai susegti pakaušyje. “ - nelabai įsivaizduoju tokį greta sėdinčio nepažįstamo žmogaus stebėjimą, kai sugebi dar ir kuodą ant pakaušio pamatyt. Labai jau nemandagus stebėjimas turėjo būt. Tokių neatitikimų tekste netrūksta.

Man šis tekstas pasirodė kaip romano santrauka. Ir ne per geriausio romano. Kaip rašė nebeieškau - net ir kasdieniškiausią istoriją galima aprašyti nebanaliai. Deja, šįkart nepasisekė.

"Stebėjau kaip tie patys žmogeliai juda lėtais žingsniais iš vienos salės pusės į kitą, priešais sėdinti mama stengėsi nutildyti suirzusias dvi savo mažyles, keli jaunuoliai išsitiesė ant grindų pasienyje ir snaudė." - supainiotas veiksmo laikas, "keli jaunuoliai išsitiesė ant grindų pasienyje ir snaudė" - vienu metu išsitiesė ir snaudė? Nesupratau, kur įsitaisė moteris, kur ji atsisėdo, kokia kalba prašneko, kalbama apie pokalbio tąsą, bet ilgesnio dialogo toj vietoj nėra. Kitų stiliaus ir kitokių klaidų nevardinsiu. Pasakojimui trūksta žodingumo.

Paprasta, bet už širdies griebianti istorija. Ir pritariu Mamutams, kad pabaiga puiki.
Papasakota neblogai. Kai kur gal norėtųsi atsikratyti bereikalingų, nieko nepasakančių detalių, sakysim, tokių, kad moterys lėktuve sėdėjo atskirai - tai tik apsunkina tekstą, o kai kur, priešingai, atkreipti skaitytojo dėmesį į detales, kurios kažką svarbaus pasako. Valė pupiešta gerai: jos rankos, akys, plaukai.
Tiesa, tas "iš kairės" ir čia pernelyg pritemptas. Bet, ką padarysi, turbūt konkurso tema buvo per sudėtinga, kad taip lengvai su tuo susidorotume...

Keli logikos kabliukai tekste:
"Senokai man taip nesisekė." - ką čia norėta pasakyti - sekėsi ar visgi nesisekė? Man atrodo, kad negerai.
"Kelias naktis praleidau geležinkelio stotyje, paskui mane pastebėjo ir priglaudė čia dirbanti valytoja." - šis sakinys sutrikdė. Prieveiksmis "čia" mane nukreipė į Airiją, nebesusigaudžiau, apie kurią vietą ir kokį laiką kalbama. Manau, jei pakeistumėte į "ten", viskas susitvarkytų, nes stotis juk buvo ten, ne čia.
"Mes pasikeitėm telefonais ir aš pasiūliau Valei apsistoti pas mane." - nemotyvuotai skamba - juk jei sutarė, kad Valė apsistos pas Eglę, kam keistis telefonais?

Gaila, kad pradėjote ne nuo paskutinės pastraipos. Jei būtumėte pradėjusi nuo jos ir tęsusi...Būtent nuo jos žodžiai pasidarė juslūs... Jautriai, bet ne perdėtai. Ir gražus paradokas joje. Man net nereikia viso teksto viršuje... Pastraipa ši iškalbinga. Tik gaila, kad tik ji, nes įrodėte, jog galėtumėte ir visą tokį kūrinį sukurti... Ir, žinote, tikiu, jog taip kažkada ir įvyks...
Ačiū...

Nuostabiai pabaiga sutvarkė visą kūrinio jausmą, visą svarumą suteikė...labai patiko...ypač apkabintas kapas...