O man kaip tik tas skaipiškas pokalbis čia atrodo centras ir net labai geras centras. Yra vietų, kurias reikėtų gludinti. Kad ir pradžioje pamąstymus apie Elenos tikrumą. Kažkaip dirbtinai įlipinti. Dažnai sakau prozininkams, kad reikia išmokti rašyti taip, kad iš detalių, iš nutylėjimų skaitytojas suprastų tokius dalykus.
„Reikėtų apipjaustyti tuos medžius....“ - čia man nuskambėjo labai dviprasmiškai ir negražiai. Vargu, ar medžiai apipjaustomi.
Ir pabaiga tokia per greita. Pokalbis lėtas, su nutylėjimais, o pabaigoje - taukšt taukšt kaip platuko smūgiai visi faktai, kuriuos reikia įpinti į tekstą, o ne sukalt kaip vinis.

Esu priekabi, nes teksto idėja man patiko :)

Iš tų aplinkybių, kurios pateiktos pabaigoje, galima būtų ohoho kokį kūrinį sukurti. Bet tam reikia daugiau nei vien tik "skaipiško" dialogo. Tokie pašnekesiai vyksta kasdien, galima šimtus prikopijuoti ir jie nebus niekuo blogesni nei tas, kur čia pateiktas, bet tai dar toli gražu ne kūrinys.

Atsakymas Kristyan:
"Oho... Elena..."- tai ne to paties veikėjo žodžiai. Kai žmogus susijaudinęs ir kalbasi ar rašinėjasi per skype, nemanyčiau, kad kalba būna labai rišli. o argi mes visad natūraliai kalbam kaip iš rašto? Juk būna ir pauzių, ir nerišlių sakinių. Na čia tik pamąstymai, o šiaip tai ačiū už pastabas.

"Negalima per daug leistis į jausmus." - stilius. Paskutinės pastraipos visai nereikia. Labai padrikas dialogas, nerišli kalba. "– Pirštais glostau tavo veidą. Jis man atrodo toks pavargęs...
– Oho...Elena..." - kodėl to paties veikėjo kalbos tęsinys naujoje eilutėje?

Tik Klajūnė ir tegalėjo taip rudenį in kairę pasukti.
Labai patiko...