Pradžios sakinys ir pabaigos sakiniai - nei į tvorą, nei į mietą. "Keleivis ištiesė ranką, bet aš dvejodama ilgai žvelgiau į ją." - kas yra pasakotojas? Vyras ar moteris? Iki šio sakinio galvojau, kad moteris. "Tada leisk man vadintis tavo rudeniu," - ar tas žmogus skaito mintis ir žino, ką moteris prieš tai mąstė? Vėliau pasakojimas supainiotas taip, kad peršasi išvada, jog nevykusiai bandyta personifikuoti gyvenimą. Yra visokių klaidų.

Na, galima pagalvoti, kad autorė taip pasipiktino konkurso tema, jog nutarė imti ir pasišaipyti. Užmačia gera, bet... Vienais atvejais pajuokavimas mus kilsteli į viršų, kitais - tik atskleidžia mūsų bejėgiškumą. Šį kartą, deja, viskas linksta prie antrojo varianto.

Na, o pamiršus anekdotus, turiu pasakyti, kad tekstas mane patraukė, skaičiau įsitempusi. Yra mistikos, yra labai lyriškų elementų. Bet ne viskas man susidėliojo į savo vietas. Kelis kartus sukirbėjo mitis, kad autorė bandė pernelyg eksperimentuoti ir pati šiek tiek susipainiojo. Bet čia tik mano subjektyvi nuomonė.

Skrido dvi varnos. Viena į dešinę, kita - oranžinė.

Prie ir po brūkšnio būtini tarpai. Būtinai tai įsiminkit.

Man šis tekstas buvo panašus į meilės atėjimo nupasakojimą vaizdžiau. Ir kažkodėl skaitant galvoj šmėstelėjo Širvio žodžiai: „Neklauskit meilės vado -/ Jai tūkstančiai vardų“.

Paskutinį sakinį nedvejodama ištrinčiau. Pirmąjį taip pat. Tekstui visiškai nieko neduodantis rėmas.