Nelabai galiu ką naujo pasakyti, viską išsakė Klyksmas ir Laukinė obelis.
Melodramos gali paveikti skaitytoją, tačiau tam reikia išskirtinio siužeto, gebėjimo kurti nuotaiką, daugiau nutylėjimų nei akivaizdžių dalykų išsakymų.

Siužetinė linija gal ir nebloga, apie klaidas nekalbu - jų yra daug. Neišryškintas pagrindinis motyvas. Tekstas būtų meditatyvus, tačiau neakcentuojama, kas svarbiausia. Tiesiog daugžodžiaujama.

„Nemuškit gulinčio“…
Lai mintys plaukia kaip debesys ir būna šviesūs :)

Pradėsiu nuo paprasčiausio. Tekste apstu klaidų: ir skyrybos, ir kalbos kultūros, morfologijos, ir korektūros (tikiuosi). Liūdna, ypač, kai kūrinys pateiktas konkursui.
Yra ir logikos klaidų.
Ypatingai apstulbino tas žaibiškas apsikabinimas bei bučinys - na ne, kad ir kaip žmonės vienas kitą mylėjo, praėjus tiek metų nė vienas nepuls kitam tiesiai į glėbį. Taip būna fantazijose, filmuose, bet tikrovėje - užmušk, nepatikėsiu. Ir gaila, kad autorė, rašydama apie tokius gilius išgyvenimus, bando šitaip paviršutiniškai išsisukti.
Autorės pasiaiškinimas Klyksmo kritikai: "Aprašiau gyvenimišką įvykį, nieko neišgalvojau." - irgi visai nevykęs. Juk nė vienas neneigia, kad taip galėjo būti. Bet tada ir aprašykite taip, kad skaitytojas patikėtų, pajaustų, o ne tik palinguotų: oi, kaip gera būtų, jei taip būtų.

Na, ir pabaigai apie žanrą. Gal esu per griežta, bet kūrinio tikrai nepavadinčiau novele. Tai artimiausia memuarams. O aš tiesiog sakyčiau, kad tai ne kas kita, kaip romantinė fantazija.

KLYKSMUI: Pasirodo ir Lietuvoje būna meksikietiškų istorijų. Aprašiau gyvenimišką įvykį, nieko neišgalvojau. Dėl logikos klaidų. Turbūt puikiai žinote, kas yra PARAPIJA. Jungia ne vieną miestelį, visą tam tikrą apylinkę. Susitinka žmonės per atlaidus iš visos parapijos, visi visus pažįsta, tuo labiau kunigą, kuris kunigavo šiame miestelyje ne vienerius metus, o paskui pasitraukė į kitą miestelį, priklausantį tai pačiai parapijai.
Dėl "Mėnesienos sonatos", sunku pasakyti, kodėl Jūs negirdit. Aš ją girdžiu kiekvieną tylią ir šviesią mėnesienos naktį.Čia tik vidinis mano pasaulis, aš girdžiu. Mes juk visi labai skirtingi. Be to, ši sonata riša tuos abu herojus, tai susieta su jų atsiminimais, su jausmais. Matot moterys skirtingai viską jaučia nei vyrai. Ačiū už komentarą.

Meksikietiško stiliaus muilo opera. Siužetas iki skausmo girdėtas ir ne kartą aprašytas. Žodis (kairė) prie šio sakinio tiesiog prikergta ir viskas tuo pasibaigia. Yra ir logikos klaidų. Rašoma, kad abu herojai šiame mieste jau seniai negyvena, tačiau pasirodo, kad davatkos Juozą puikiai žino: "– Čia juk mūsų kunigėlis! Negali būti! Nei gėdos, nei sarmatos. Nors pasislėptų kur. Tai kaip jis, nuodėmingasis, laikys mišias?" Kas liečia Betchoveno "Mėnesienos sonatą" manau, kad šio darbo pradžiai tikrai tinka (net labai) pirmoji ir paskutinioji dalys. Antrajai vietos lyg ir nerandu, - negirdžiu.

Jausminga istorija...tokios istorijos visada paliečia...patiko

kaip pastebėjau-šiam konkursui komentatoriai kritikos negaili. Gal todėl ir kūrinių tik trys-numuša ūpą...