Net nesinorėtų ieškoti kažko bendra tarp šių dviejų dalių, nes, jei jas kažkas sieja, tai turbūt tas plaukiantis, nevaržomas dienoraštiškas mąstymas ir autoriaus nusiteikimas nepaisyti skaitytojo. Ir, jei praeitoje dalyje tai erzino, šioje tai atrodo visai savo vietoje.
Taip, vis dar esama šimtą kartų girdėtų tiesų nuotrupų, bet kur kas mažiau. Radau daugiau gilesnių užuomazgų, kas džiugina, domina. Skaitydama nusistebėjau, kodėl dykumos įvaizdis man visada atrodo toks vykęs - galbūt todėl, kad dykuma mums tokia nepažįstama?
Manau, atsijojus grūdus nuo pelų, šis gabaliukas visai neblogai skaitytųsi.
Na, jei būtų mano valia, atsikratyčiau skliaustų ir netgi to, kas juose išdėstyta. Bet čia jau autoriaus pasirinkimas.
Pataisau:
Ar gi --> argi
Anonimas
Sukurta:
2011-10-04 18:14:01
Ši savianalizės dalis man pasirodė net geresnė nei pirmoji. Kiekvienam mums ne pro šalį retsykiais perleisti save per tokį koreliacinį filtrą. Kūrinys tai skatina ir už tai Autoriui didelis dėkui. Dabar truputį (mano matymu) apie išraiškos priemones: „Užteks paminėti, kad net ir patyrus tūkstantį nesėkmių ir tik vieną ar nulį sėkmių, nereikėtų leisti nesėkmėms užgožti jūsų gyvybingumo ir esybės.
Na, ar tikrai įmanoma tokia būsena patiriant nulį sėkmių? Juk ir tekste toliau kalbama apie sėkmių buvimą. Man atrodo, kad tas (nulis) čia nereikalingas. Toliau: „...žinau, kada nors vis tiek prasiverš ir šiltas šviesos spindulys, ir sušoks saulės zuikučių šokį...“ Man atrodo, kad pirmasis (ir) čia visiškai nereikalingas. Panašiai ir čia: „Ne, kas čia per nesąmonės, ne, nebent esu gerai užmaskuotas ateivis.“ Ar tikrai reikalingas antrasis (ne)? Ir dar: „Tiesa, kartais jaučiuosi tokiu būdamas“ Gal esantis? Tai tiek.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-10-04 19:11:13
Net nesinorėtų ieškoti kažko bendra tarp šių dviejų dalių, nes, jei jas kažkas sieja, tai turbūt tas plaukiantis, nevaržomas dienoraštiškas mąstymas ir autoriaus nusiteikimas nepaisyti skaitytojo. Ir, jei praeitoje dalyje tai erzino, šioje tai atrodo visai savo vietoje.
Taip, vis dar esama šimtą kartų girdėtų tiesų nuotrupų, bet kur kas mažiau. Radau daugiau gilesnių užuomazgų, kas džiugina, domina. Skaitydama nusistebėjau, kodėl dykumos įvaizdis man visada atrodo toks vykęs - galbūt todėl, kad dykuma mums tokia nepažįstama?
Manau, atsijojus grūdus nuo pelų, šis gabaliukas visai neblogai skaitytųsi.
Na, jei būtų mano valia, atsikratyčiau skliaustų ir netgi to, kas juose išdėstyta. Bet čia jau autoriaus pasirinkimas.
Pataisau:
Ar gi --> argi
Anonimas
Sukurta: 2011-10-04 18:14:01
Ši savianalizės dalis man pasirodė net geresnė nei pirmoji. Kiekvienam mums ne pro šalį retsykiais perleisti save per tokį koreliacinį filtrą. Kūrinys tai skatina ir už tai Autoriui didelis dėkui. Dabar truputį (mano matymu) apie išraiškos priemones: „Užteks paminėti, kad net ir patyrus tūkstantį nesėkmių ir tik vieną ar nulį sėkmių, nereikėtų leisti nesėkmėms užgožti jūsų gyvybingumo ir esybės.
Na, ar tikrai įmanoma tokia būsena patiriant nulį sėkmių? Juk ir tekste toliau kalbama apie sėkmių buvimą. Man atrodo, kad tas (nulis) čia nereikalingas. Toliau: „...žinau, kada nors vis tiek prasiverš ir šiltas šviesos spindulys, ir sušoks saulės zuikučių šokį...“ Man atrodo, kad pirmasis (ir) čia visiškai nereikalingas. Panašiai ir čia: „Ne, kas čia per nesąmonės, ne, nebent esu gerai užmaskuotas ateivis.“ Ar tikrai reikalingas antrasis (ne)? Ir dar: „Tiesa, kartais jaučiuosi tokiu būdamas“ Gal esantis? Tai tiek.