Ačiū už grižtamąjį ryšį, man jis svarbus ir įdomus.

Pasidalinsiu savo mintimis, ką norėjau pasakyti tomis eilutėmis. Juk eilės neturėtų virsti monologu, pasikalbėjimu su savimi, turbūt visada turiu kad ir mažai sau verbalizuotą vidini norą būti bent "trupinėlį" išgrista...

Tad...

"nustebusia kakta
konkorėžine liauka
amžinąja akimi"

Apie trečiąją akį, gebancią matyti, jausti "povandeninius dalykus", išorinių ivykių prasmes, intuityviai ir ne tik matuoti, sverti ir priimti teisingus sprendimus sprendžiant kompleksines gyvenimiškas situacijas:)

Trimis eilutėmis pereinama iš materijos į subtilųjį lygmenį.
Pirmasis - fizinė trečiosios akies vieta - kakta. Antroji - kur kas giliau, tam tikra smegenų dalis, kurioje, manoma, yra trečioji akis. Na ir trečioji atspindi šio įstabaus "darinio" paskirtį - sielos buveinę, amžiną ir nepriklausomą nuo erdvės, laiko...

Tolesni eilėraščio "vingiai" palydi į jaunos moters regėjimus, ateities aiškiaregystes, pranašaujančias stiprėjančius priežasties-pasekmės dėsnius. Ir vaistu tam, kas vadinama apokalipse arba dvasine 2012 metų transformacija. Daugybė skirtingų žmogiškų istorijų, sielos žaizdų ir paklydimų galima išsigydyti ir išgydyti tik žengiant meilės visa kam keliu...

Aprašomas dvasinių praktikų (Santraukoje tai atsispindi - 8m.)suaktyvintas jaunos moters sąmoningėjimas ir meditatyvinis regėjimas. Iš dalies jūs teisūs, sąmoningumo kismas gali būti tolygus, ištęstinis proceas, tačiau jį gali lidėti ir ryškesni proto "nuskaidrėjimai", daugiapakopiai virsmai ;)

O santrauka man pasirodo prasminga pabrėžti lygiadienio svarbą, kaip šio nuskaidrėjusio proto patyrimo foną, fizinę, gamtinę aplinką...

Kiek daug paslėptų prasmių, sąsajų. Vis sudėtingėjantis. Dedikacija? Rafinuota, įtaigu, bet ar paliečia širdį. Juk čia jai?
P.s. Labai ilgai žvelgiau į pirmąjį...Aštriais disonansais skambantis. Kalbėjimas tarsi iš gelmės, pašnibždomis, Jums vienai suprantamais ženklais, aliuzijomis. Šį prasmėmis padalinote: vieną atidavėte mums, kitą (paslaptimi) pasilikote sau..

turbūt per daug klausėte Igorio Kofo, todėl ir atsirado toks dalykas, kaip atsitikimas - Kofas dainuoja - atsitiko meilė, taip?

atsitiko :) hm..negerai, kai taip atsitinka ir žodis ne vietoje ir dar kai kas. metaforos turi suktis apie tai, ką tu rašai - jei pokyčiai, tai apie juos, dvasios keliones minėjai - kur, kur toji dvasios kelionė? nematau nei laukimo, apie jį irgi užsiminta. ketvirtame posme paaiškėja apie ką bylojama buvo iki tol, bet, kaip sakoma meilė nėra žvangantys cimbolai. kai metaforoms žvangant, jos nustelbia eilėraštį.

pasirinkta daug abstrakčių dalykų, "didelių prasmių", kurios kritikuotoją nuteikia pagarbiai žvelgti į "protingą tekstą".

bet ar viskas logiška? ar niekas nesužaista? konkorėžinė liauka, renkanti grauojančią rasą ir pan.
labai daug pagirtinų vietų, bet tekstą reikėtų, mano subjektyvia nuomone, gryninti.

čia nėra klišių, nėra klaidų, tik poetinės potencijos nesuvaldymas.