Perskaičiau. štai ką pasakysiu: autentiškas barabiškas signifier gręsia tapti užsakomuoju paviršutiniškų rašeivų substratu. Net, jei pačiam įdomus kolektyvinis sprendimas, mesk tai kuo greičiau, nes donorystė (čia)naudinga tik žemažiūriams, rūtų darželių naivete, (prozininkų čia nematau), o Tu gali gerokai stipriau.

Kaip eilinis skaitytojas likau suintriguota. Perskaičiau nuo..iki. Man buvo įdomu. Visa kita mato tie, kurie labiau patyrę ir gali kritikuoti. Aš tik pasiimu emociją. Ačiū.

Prisipažinsiu, kad skaičiau tik šią dalį, todėl gana nelengva prisirišti prie viso pasakojimo tempo ir temos. Kas čia man patiko labiausiai? Tai ta didžioji kūrinio dalis kurioje pasakojama apie dviejų vyrų susitikimą pokalbį ir išsiskyrimą. Pradžia, kuomet herojus pristato savo būseną, savijautą nesužavėjo. Sakiniai labai jau šalti, konstatuojantys, be gyvybės. TIkrai galėtumėt pašildyti juos, prasijoti atmetant nereikalingus, nieko nepasakančius žodžius (tokių yra nemažai) Gal sujungiaant kai kuriuos sakinius. Visumoje darbo tema patraukli, tik prie išpildyno reikėtų padirbėti dar. KYla klausimas (gal dėl to, kad neskaičiau pirmos dalies) ar bus pratęsimas? Ir ar rišis su juo, o gal rišasi su ankstesne kūrinio dalimi, POkalbis su redaktoriumi. Jei taip, tuomet viskas gerai, o jei ne tuomet šio gabaliuko visai nereikėtų, nes be jo tekstas baigiasi su gaaana patrauklia intriga.

Perskaičiau tekstą, komentarus ir kilo mintis atsakyti nebeieškau - rašymas tuo ir šaunus, kad galima valdyti likimus. Ar senis tikrai numirė? Gal tik mikroinfarktas, o gal jis serga astma? Tad jo istorija gali tęstis. Kaip ir galima nupiešti jo gyvenimą iki šio ryto.

Ir aš leidau sau nekreipti dėmesio į klaidas. Manau, Barabas pats žino, kad tekstas nėra tobulas, jį šlifuojant reikia ir autoriaus, ir redaktoriaus rankų. Bet perskaičiau dalį su įdomumu, nejučiomis gaudžiau siužeto vingelį, tarpelį, kur galėčiau įsiterpti ir pasakoti toliau.Atrodo, radau :) ir ne vieną. Tad tikiu, kad šią istoriją dar tęsim.

Hmmm... Istorija įdomi, tačiau išpildymo truputėlį pristigo, mano manymu. Kai kur šokiruoja kontrastai tarp filosofinės mistikos ir pernelyg realistinio kalbėjimo. Ir tas kapotas stilius... labai norėtųsi jį pašlifuoti.
Skaičiau labai susidomėjusi, todėl į klaideles nebeatkreipiau dėmesio, nors žinau, kad jų buvo. Tad apie tai nekalbėsiu, teatleidžia man kiti moderatoriai ir kritikai. Gal kiti tuo pasirūpins.

Pasirinkimas labai įdomus. Manau, šis gabalėlis pakylėjo visą istoriją į kitą lygmenį. Ir aš lengviau atsipūčiau - galgi pavyks pabėgti nuo meksikietiškos dramos...

Stipriai: "nieko nemačiau, negirdėjau, tik kraują ir žvaigždes danguj"