Man, kaip mechanizatoriui, patiko griežtai įsakmus tonas ir ypač paskutinis...Išgėręs vyną(vienas) įsidrąsinau ir išdrįsau pasiūlyti: vietoj vidinė pusė(apie delnus kalbama), pakeisti į oda - kažkaip susišaukia su drOžtas...Vietoj "glušų" - gal geriau kvailų... tai va tiek mano mechanikos...

Vis į tuos pačius vartus, taip pat (mechaniškai)---

Jaučiu- sustojote kažkuriame kūrybinės raidos tarpsnyje, laikas judėti toliau.

Du kableliai – dar ne kabutės, o trumpasis brūkšnys – ne ilgasis. Susitvarkykite kūrinį prieš skelbdamas.
Kad ir kaip teisinga būtų išreikšta mintis – raiška kūriny po idėjos yra antra pagal svarbumą.

Prasmių apstu, kažko iš chiromantijos.
Gaila, kad viską sulaužo mechanika.
Kaip ir, deja, gyvenime...

Galbūt kiekvienam savaip)
pirmas stulpelis patiko ) ir apie delnus dar )

Ugnele -> man taip patinka. Išgyveni, perdirbi juos, permali, pasižiūri kitu kampu ir parašai kažką. Kitais vardais, kitais žodžiais, bet esmė visada lieka. Nemoku kitaip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad noriu išmokti.

Jei būčiau čia -> Bandei mestelt sarkazmo šratų? Neišdegė :)

beje, pavadinimas tobulas Juodajam angelui :)

Mielas angele, kuriant reikia atsiriboti nuo išgyvenimų, tai turi būti kažkas aukščiau jų ) žinoma, į ją sudedi patirtį ir kartais kažkokios eilėraščio eilutės gali atrodyti, jog rašai apie save, bet iš tikrųjų - kūryba - atsiribojimas nuo asmeniškumų )

nemoku rašyti be išgyvenimų

Girdi?
Mes turim vaikščiot
Mažais žingsneliais,
Bet nepamiršt,
Kad einam.

Man užtektų tik šio stulpelio.