Retai kišu čia savo trigrašį, tačiau šiuo atveju neištvėriau. Visa kas čia Autoriaus parašyta yra tikra ir nuoširdžiai, paprastais žodžiais pateikta.Ir tinka žodžiai tie ne tik literatūrai, bet ir visiems menams. Visiems be išimties. KŪrinio supratimas ir vertinimas,nesvarbu kokį žandrą jis atstovautų niekados nebuvo ir nebus tikslus, nes viskas priklausso nuo vartotojo (skaitytojo, klausytojo, stebėtojo) išprusimo, intelekto ir žinoma skonio. Beje visi šie parametrai (dažniausiai) laikui bėgant keičiasi. NOrėčiau vienu sakiniu pailiustruoti kūrinio formos ir turinio santykį. Anksčiau gerbiamos fizrukės ir ir Autoriaus minėtas Mocartas čia tikrai tam netiktų jau vien dėl to, kad buvo apakintas. MOcertas regėjimą išlaikė iki pat mirties. TIkriausiai omenyje buvo turėtas kitas genialus kompozitorius Betchovenas. Tai jis būdanas kurčias parašė taip gerai mums dabar žinomos devintosios simfonijos turinį, tačiau formos suteikti (padiriguoti) jau nepavyko. IR dar paskutinis štrihas apie:

Rašantį geidi suprasti-
Jo kieman vartus teks rasti.

FOrmulė gera, bet būtų dar geriau, kuomet pavyktų ir rašančiajam rasti tuos vartus skaitytojo kieman, kad ta paieška būtų abipusė.

Gerbiama Fizruke! Sukūrėte nedažną ir originalų komentarą - dvi kontrastuojančios kūrinio dalys. Tai ir yra Algmar esė nagrinėjamos dialektikos mene pradmenys. Komentaras jau toks smagus, kad naują esė įkvepia.
Pirmose eilutėse ne sąmojingai, o sąmoningai nusprendusi nesuprasti, kas Algmar esė pabaigoj parašyta, dar suvėlusi su savo juokinga klaida, sutveriate klanelį... paplavų (kaip puiku, kad ne pamazgų)... - šliukšt!... lieka balutė, kurioje kurčias Mocartas gal liks nepaslydęs , o jau mes - liksim, atrodo, kaip ir komentaro autorė, - liksim praleidę progą patylėti. Nu, jooo... bandyk, nutaisyk rimtą miną, kai komentaro autorė praleidžia puikią progą ir diskredituoja - tik ne esė, o save pačią.

Paskutinis komentaro sakinys - kita tonacija. Rodo, kad perskaityta buvo, maždaug. Ir įrodo galutinai, kad pirmoji dalis - paskvilio mūzos nutraukta nuo liežuvio. Jooo... pagunda buvo didelė - aprengti kažkieno esė išvirkščia striuke... Tik Fizrukė per skubą pati tą striukę užsivilko. O už dėkui - dėkui :)

nu, jooo... nuoširdumas patalpintas į svaiginantį skystį, atsargumas pamestas mūšio lauke, rašančios armijos varteliai suklypę, lieka tik savęs įsivertinimas... bum... sprogsta maža bombikė, kurios Mocartas vis tiek neišgirs... jis kurčias, koks turi būti poetas, kad jo kūryba būtų tokia pat fenomenali kaip negirdinčio muzikanto???
sveikinu, diskusinis straipsnis vertas dėmesio ir makaulės pakrapštymo, o mintis iš vokiečių apie rašantį teisinga, dėkui :)

įdomu