← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/56785

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-08-11 22:45:59

Įdomiai

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2011-08-11 19:06:24

Iki ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo --- labai įdomios mintys. Toliau truputį padrika.

Anonimas

Sukurta: 2011-08-11 17:25:28

toks rimas gadina tiek fantazijos žaismo daromą įspūdį, tiek apskritai bet kokias eiles -
Tada Žmogus ir Dievas sulygo,
Ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo.

Anonimas

Sukurta: 2011-08-11 17:23:48

naujovėms atviresnis- vieta labiausiai kliūnanti ir ginčytina - ar ji būtina?... žemėje Dievas gimsta kas dieną - kai žmonės jį atranda. galbūt klystu, bet eilutės ir rodo ieškojimus ar atradimus. patiko.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2011-08-11 15:30:56

Nenoriu papildomai antrinti Barabui, bet „gilė sudygo“ ir – gražiai pradėtas kūrinys baigtas!
Tas aukštesnysis laipsnis irgi padvelkia tik poza... Rimavimas? Kad ne visur jis ir išlaikytas.
Dievas, Žmogus, Žemė... Yra pokrypių sakmės užuomazgon, bet likta eilėraščio lygmenyje.

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2011-08-11 12:51:32

nereikia dviejų dalykų šiame darbe tai
rimavimo ir šių eilučių:

Ar tu tą dieną atmeni,
Kai Žemė Jam atsilygino –
Dieną ir naktį sulygino?
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai atnešiau tau baltą jazminą
Su boruže, kuri tave išgąsdina?
Ir Dievas naują mįslę užmina...

iš tikro pradžia velniškai graži:)