Abiejuose haiku pamatiniai vaizdiniai yra stiprūs. Jei teisingai suprantu autorės paskatas parašyti pirmąjį haiku, tai yra skausmingas dviejų žmonių išsiskyrimo motyvas: "užgesę akys" - emocinė nejautra po išgyvento dvasinio sukrėtimo ar skausmo ir burlaivių, tolstančių į skirtingas puses, vaizdinys, kaip žmonių išsiskyrimo paralelė.

Sustojusio laiko pojūtis antrame haiku man taip pat paliko gerą įspūdį, tik siūlyčiau laiko tėkmę "dar labiau sulėtinti" pirmoje eilutėje veiksmažodį pakeitus dalyviu ir žodžius sukeisti vietomis, o paskutinėje "gėles" perkelti į eilutės galą, nuo to vaizdinys taptų dar labiau statišku, ko manau, autorė ir siekia:

sustojęs laikas
kaimo kapinaitėse
nevysta gėlės

užgesę akys > gramatiškai – užgesusios akys – prieš akis mirusį primena arba
akys, praradusios viltį.
Tarp nevilties, praradimo, pasimetimo... pasirinkimui, vis plačiau. Vaizdingai, jaučiasi nuotaika, man patiko šis haiku.

Antrajame įtaigus suklusimas, jautrus išsisakymas, aiškus vaizdas ir būsena, bet kaip haiku, manau, pirma eilutė galėtų būti kokiu vaizdiniu stipresnė, prisimenant tai, jog haiku turi rodyti, bet ne įrodinėti...