Kaip ir kiti sako - reikia padirbėti, kol taškai susidėlioja. Neįminta mistika mane erzina. Kartais labai. Šį kartą - tik truputį.
Šokiruoja kontrastas tarp buvusio kūrinio ir šio. Bet tai juk natūralu - visgi du autoriai.
Jei kalbėsime tik apie šį tekstą - patiko tie peršokimai ir jų dėka kuriama dinamika, tai veda skaitytoją į priekį. Ir netgi gerai, kad tų skirtingų gabalėlių stilius bei pagreitis skiriasi. Tačiau į akis krinta, kad kai kurios scenos (pvz. lauko scena) žymiai vaizdingesnės ir tikresnės nei kitos (šaudymasis). Matyt tai susiję su tuo, kad viena yra patirta, išgyventa, o kita - tik sufantazuota. Gal taip ir gerai - sunku pasakyti.
Patiko, kaip autorius kuria dialogus. Daugelis su tuo vargsta, o čia puikiai susitvarkyta.
Na, prie stiliaus nebesikabinėsiu, nors nagai laaabai niežti...

Galiu tik paantrinti konsjeržė - skaitau jau antrą kartą (skaičiau prieš kelias dienas) ir ne visur dar taškus susidėlioju. Žinoma, prisideda ir tai, kad keista skaityti savo teksto tęsinį :)
Gal būčiau labiau susiejus merginą su Jonu ir čigone. Reikėjo padaryto kokias jungtis: čigonės sijonas - juodas platus merginos sijonas, įterpti tuo eilėraščius. Pavyzdžiui, mergina girdėdavo juos tik kapinėse, tai galėjo būti net ne jos, o Jono eilėraščiai.
Bet čia tik eiliniai svarstymai. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad Jonas mirė būtent taip. O tai labai gerai - netikėtas vingis.

Kas dėl teksto techninės pusės, yra kur dar padirbėt, Barabai. Gal čia neatidumas, nes tekstas nėra išjaustas tavo, nėra visiškai iš tavęs. Per daug įvardžių, per daug kartojamas „Jonas“, keliose vietose tas pats žodis išvis pakartojamas dukart vien iš neatidumo. Kai kur ir stilių tvarkyčiau.

Tačiau visuma man patinka. Po sesijos gal imsiuos pratęst :)