Įdomiai. Vaizdingai.
Skaitant dilgteli sieloje: Taip taip... ta realybė viską griauna.

„Netgi jei ir daugelį kartų pasvertas, ir vis rąstas per lengvas...“ - nelabai suprantu šito sakinio. Iš kur čia rąstas?
„Matyt, gerokai užsisvajojau ir pamiršau kur randuosi.“ - ne „randuosi“, o „esu“. Be to, prieš „kur“ reikia kablelio;
„Sarkazmo pritvinkę lūpos bando“ - pritvinkusios, nes lūpos moteriškos giminės. Giminių nepaisymas leidžiamas tik poezijoje.

Lietuviškos kabutės atrodo taip: „ “. Dabar pakeičiau, bet prašau vėliau tokias ir rašyti.

Siūlyčiau jums pradėti rašyti ilgesnius tekstus. Trumpoji proza tinka tik pasibandymams arba staigiems ir veržliems minčių protrūkiams. Kai norima pasakyti ką nors tikrai įspūdingo.
Manau, kad tikrai galite rašyti, vartojat daug labai vaizdžių žodžių junginių, valdot žodį. Tad bandykit iš tokių tekstukų kurti trumpas noveles, plėtoti mintį, suteikti prasmę.

Iš principo, kaip minčių etiudams, turbūt tai nėra trūkumas, bet vis dėlto man norėtųsi, kad šiame tekstuke dėmesys būtų stipriau sutelktas į vieną mintį/vaizdinį. Ypač viduryje tekstas išskysta. Tiesa, scenos motyvas labai pagelbsti ir suteikia autoriui tam tikrą laisvę, bet norėtųsi truputėlį labiau sutvarkyti veikėjo mintis.
Bet tikrai neblogai. Vaizdingai.

Šis sakinukas čia kažkaip nesėkmingai užsiklydo, visai netinka prie visumos, sumenkina viską:
"Gal jums ką nors suvaidinti, o gal eilėraštuką padeklamuoti?"