„Nežinau, kodėl jis man tą sako. Kartais man atrodo,“ - man-man. Nereikėtų kartoti įvardžių taip arti vienas kito. Antrojo galima tiesiog atsisakyti;
„Ar galėsime būti bent dalele tų žmonių, kurie gyveno nerūpestingą gyvenimą“ - ar tikrai kitų žmonių gyvenimai karo metu būna tokie nerūpestingi? Vieni kariauja, kiti jaudinasi dėl į karą išvykusių, treti kitaip nukenčia. Per karą nebūna likusių nuošaly;
„lyg koks uraganas per visą frontą nuvilnija šaukimas.“ - „šaukimas“ yra procesas. Nuvilnyti gali tik šauksmas;
„Nepirmas kartas:“ - ne pirmas;
„telefonas, nei nuoseklių įsakymų perdavimas. “ - nereikalingas kablelis;
„užgęsti kaip mažas kauburėlis“ - užgesti. Iš kur ta nosinė čia? Juk net tariama trumpa e. Kaip kauburėlis gali užgesti? Kauburėliai nedega.

O šioj daly balansuojat tarp dirbtinumo ir įtikinamo teksto. Pagalvojau, tekstas būtų daug labiau vykęs, jeigu tiesiog pasinertumėt į vieno dienos ar net kelių valandų laukimo tęstinumą. Apie karą tiek filmų sukurta ir tiek knygų prirašyta, kad čia sunku prigalvoti ką nors nauja. Paprasčiausia ir geriausia būtų parodyti ne karo kasdienybę ar eigą, o paprasto žmogaus, eilinio kareivio santykį su karu. Pavyzdžiui, sėdėjimą ir laukimą atakos. Kelias valandas įtampos ir nuovargio apkasuose.
Čia tik pamąstymai apie tai, kaip nenuklimpti į dirbtinumą, kuris atsiranda dėl patirtie stokos.