o man atrodo, kad visa tai- tiesa.

Per daug viskas apgalvota, per daug nereikalingų detalių.

Link sukrėtimo, gyvos žaizdos, kuri tarsi jau buvo užsitraukusi, o nuo skaitytojo slepiama beveik iki pačios kūrinio pabaigos, kylama ramiai, nuosekliai, tarsi į kalną. Pabaiga, ypatingai paskutiniai tėvo žodžiai, ir yra toji apžvalgos aikštelė, kurioje atskleidžiami toliai arba regėjimas, į kurį galima eiti, paliekant tai kas sena :).
Mane užkabino, palietė, nors, atrodytų, labai populiari šių dienų aktualija.

„ skaičiuodamos ar nė viena nepabėgo.“ - kablelis prieš „ar“;
„paseku išgalvotą istoriją“ - sekamos tik pasakos, istorijos pasakojamos;
„Pripilu vandens į dubenėlį ir palieku kaisti.“ - dubenėliuose vanduo nelabai kaičiamas. kaičiamas puoduose, puodeliuose, virduliuose ir pan.;
„— Linai, gal galėtum nubėgti pieno?- sušaukiu.“ - tarpas prie brūkšnį. Matau, kad tiesioginės kalbos pradžioje naudoji taisyklingus lietuviškus brūkšnius. Tuomet reikėtų tokius naudoti ir po tiesioginės kalbos, ir visur kitus;
„— Bet žinok jei dabar važiuojam pas močiutę, “ - reikia kaip nors atskirti šalutinį sakinį, kuris prasideda „jei“. Galima manyti, kad „žinok“ yra įterpinys, todėl galima išskirti jį. Jeigu ne įterpinys, tada užtenka vieno kablelio;
„o spalvų gausybė ribuliavo akyse.“ - raibuliavo;
„Pagaliau priėjome tėvų trobesį. “ - „trobesiai“ dažniausiai vartojami daugiskaita, norint pabrėžti, kad namas stovi kaime, įtraukiant ir tvartus, klonus, pašiūres ir pan.;
„Atidarau girgždančius vartelius ir kojos paskęsta žolynuose. “ - vos atidarius kojos paskęsta? Turėtų paskęsti įžengus į kiemą;
„— Laba diena, — nedrąsiai ištaria berniukas ir vis dar stovi prisiglaudęs prie mamos.“ - keista, kad pasakotoja save vadina mama, kalba lyg iš šono.

Pritariu Laukinei Obeliai. Reikėtų išplėtoti kai kurias vietas. Keisčiausia man pasirodė tai, kad pinigų cukrui nėra, bet kelionei autobusu atsiranda. Ir kodėl nusprendžiama iškart keliauti? O nukeliavus greit sukamasi atgal. Tekstas lėtas, banguojantis, bet pasijuntu pasakotojos jausmų. O jų čia turėtų būti daugybė ir įvairių. Pavyzdžiui, nusivylimas atvykus, kai pamato, jog niekas nepasikeitė. Ir keista, kad atvažiavus tokį kelią nepasikalba su tėvu daugiau. Motina kambary, todėl galėtų su tėvu pasivaikščiot po vaikystės pievas, gal kokia upė netoliese teka, gal supynės vis dar kabo.

Na, dar dirbti yra prie ko.

Pirmas sakinys - nepakartojamas.
Keistos mintys apėmė. Labai dviprasmiškas tekstas. Pradžia tokia šmaikšti, nuteikianti visai kitokiai istorijai. Pradėjusi skaityti pagalvojau, kad šį tekstą skaityčiau net jei ir nebus sukurta didelė intriga. Po to užsimezgė ir intriga, nemažai žadanti. Ir pasibaigia viskas gana graudžiai. Viskas, atskirai paėmus, labai gerai, bet jei bandau kaip visumą vertinti, pradžia su pabaiga šiek tiek pjaunasi, o užmegzta intriga man prašosi stipresnės kulminacijos. Be to, šiek tiek per greitai ir nenatūraliai viskas pasibaigia. Manau, taip greitai Rūta tikrai nebūtų išvažiavusi. Man norėtųsi ten ilgesnio pokalbio, pasivaikščiojimo po vaikystės pievas ar dar, velnias žino, ko.
Tačiau rašote tikrai neblogai, man patinka.

Pradžioje nelabai supratau veiksmo laiko - iš pradžių Linas miega, o po to jį pieno pirkti siunčia. Taip, turbūt ten jau kitas rytas, bet iš teksto susidaro įspūdis, kad viskas vyksta tuoj pat. Norėtųsi bent vienos užuominos, subtilaus perėjimo.

Ta detalė - apie paveikslą, kurio nebėra, man prašosi išplėtimo. Manau, ten galima būtų įdėti daugiau jausmo.

"užsidėjęs kelnes ir marškinėlius" - ne užsidėjęs, bet užsivilkęs, apsirengęs.
"sakydamos atsiprašymą" - kažkaip nerangiai skamba, gal pakeisti į "išsakydamos" ar pan.?