Pasiimu visą, nes daug reikėtų cituoti. Pasiimu su kažkada pakabintu dalgiu, nuo kurio plieno į tylą byra rūdys, su Tavyje, kaip gimtosios sodybos kieme, užaugusiu šilu, iš kiemo išbėgančiu keleliu...
Kodėl man taip skauda, kad žmonės Tavęs nesupranta? O gal tik tingi tai parašyti?