Baltijos kelias, aš kaip Kelias su daugeliu Tavo Vytautai minčių sutinku ir ne, tai buvo euforija, o po jos visada seka racionalaus proto įžvalgos...
Mūsų karta vadovavosi šūkiais, Jūsų karta taip pat šūkiais, o dabar yra taip kaip yra.
Yra geras liaudiškas posakis:pirma duonos , o po to reginių...
Nuoširdus jūsų darbas, ,,BALTIJOS KELIAS'', mūsų tautos kelias.

Atsižvelgiant į tai, kad gimėte praėjus penkeriems metams po Baltijos kelio, žaviuosi šiuo Jūsų rašiniu, nes, visų pirma, esate dar labai jaunas, o antra, įvykio nepatyrus, sunku jį pajusti ir dar sunkiau aprašyti. O Jūs bandote.
Žinoma, tema publicistikoje jau, sakyčiau, išsemta, todėl norint kažką vertingo apie šį įvykį parašyti, reikėtų galvoti arba apie rimtas istorines, visuomenines, politines analizes, arba daugiau viską rašyti iš savo perspektyvos - kaip aš tai išgyvenu, ką man tai reiškia, net jei manęs ten nebuvo. Pavyzdžiui, galima būtų parašyti visą rašinį išplėtojant šį Jūsų teiginį: "Baltijos šalių gyventojai ne tik kažką parodė ar įrodė, bet tiesiog padarė stebuklą. Iki tol niekas nebuvo matęs nieko panašaus." Arba tokį prisipažinimą: "Nors aš pats gimiau praėjus penkeriems metams po „Baltijos kelio“ ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau kaskart verkiu, kuomet žiūriu šių įvykių įrašus (...)".
Šiuo atveju, viskas sumalta į vieną katilą. Bet bandymas neblogas.

Tikrai? Įsivaizduokit: nėra dangoraižių, nėra visokių „Akropolių“ ir „Megų“, per istorijos pamokas mokiniams varoma sovietinė propaganda apie tai, jog Stalinas buvo pasaulio saulė ir jo netektis skaudi visai Žemei; apie galimybes eiliniam piliečiui išvažiuoti į užsienį net kalbos nėra, o ką jau bekalbėti apie naujausias technologijas, automobilius ir kt.

Taip ir atrodytų,
Kaip dabar atrodo.