Šis kažkuo užkabino, nors kabinėtis galima daug, bet jau jausmingesnis, paslaptingesnis nei prieš tai buvę.
atsisakyčiau šauktukų gausos ir tos liepiamosios nuosakos, juk galima nupasakoti vaizdą ir be to, o jei
akis užmerki,
palieti pirštais lūpas,
nusišypsai – žaviai, kaip visada... ir t.t

Nepavadinčiau to įsakinėjimu. Greičiau tai palinkėjimai, troškimai - monologas, kuris galėtų būti išgirstas. Kartais kitam linki to, ko pats norėtum, tad gal jonuukas ir teisus kažkuria prasme esi, kad tai nurodymai/palinkėjimai sau :D. Vistiek šiuo atveju ne lyrinis veikėjas tiesaus kelio ieško (bent jau jis taip galvoja) nors iš tikrųjų ir jis pats pasiklydęs yra. Nenorėčiau plėstis dėl paskutinių eilučių, nes tai galėtų būti gana ilga diskusija :D.

Visuose eilėraščiuose, kiek pastebėjau, mėgstate įsakynėti?:) O gal tai nurodymai sau, kad
"surasi visad tiesų taką,
Kuris akių užmerkti tau neleis."?