Šis labai labai patiko.
Net nesuprantu, kodėl iki šiol neperskaičiau. Seniai rankose nelaikiau tokio mielo kūrinio: ir gražus, ir šiltas, lengvas, plevenantis - viskas, ką geriausio šiuo metu sugalvoju.
Lietus viską gražiai apgaubia. Ir dar nesinchroniškas - nepagalvoję tikrai pasakytume sinchroniškas, bet iš tiesų lietus gali būti ir nesinchroniškas.
Kadangi žaidimas jau seniai pasibaigė, nebeatsižvelgiu į kontekstą, tiesiog vertinu kaip atskirą kūrinį, juolab, kad šis tikrai to vertas.
Ir nežinau, ar tai tikras įvykis, ar tik apsimesta, kad taip buvo - tai irgi nesvarbu, nes, net jei taip ir buvo, tai kūrinio nepaveikė neigiama linkme, kaip kad neretai būna.

Jei kabinėčiausi, tai visų pirma prie stiliaus: man-aš-man-aš ir dar visa krūva kitų niuansų.
Dar į akis krito, kad vyras niekuo nesiskiria nuo merginos/moters. Abu vienodai romantiškai/filosofiškai priplaukę, kartais, skaitydama dialogus, net turėdavau grįžti atgal, norėdama pasitikslinti, kuris čia kalba. Jei tai tikra istorija, gal būtent taip ir buvo. Bet man, kaip skaitytojai, norėtųsi kontrasto - tai gyvina, ryškina vaizdą. Gal kalta mūsų prigimtis - kaip žinia, net ir rašant sunku pakeisti lytį. O gal tik nenorėta įsijausti? Žinoma, gali būti ir priešingai - gal būtent to ir norėta, kad būtų taip, kaip čia yra.

Ir man labai patiko. Poetinis romantizmas man visai nekliudo, atvirkščiai pabrėžia autorės charakterį, jos vidinį pasaulį. Pradžioj užkliuvo tas nesinchroniškas lietus, paskui įsitraukus supratau, tik toks ir turi būti. Ačiū, buvo malonu skaityti.Lauksiu tokios pat gyvos ir jausmingos poezijos.

Gražiai surišta su prieš tai buvusiu eilėraščiu: ir įvaizdžiais, ir frazėm.
Gal vietom man kliūna tas poetinis romantizmas, bet toks jau stilius.
Puiku :)