žadėjo lyrinis herojus apie kraštą pasakyt kažką, bet ir ketindamas (pirmame posme) tai :
"Ką dar galiu įterpt į raštų pradžią,/ Kad suvokimas aiškus ir teisus/ Neklaidžiotų kaip šunkeliai po kraštą/ Apie kurį kalbėti ketinu? ", kalbėti apie kraštą, jis (paskutiniame posmelyje) pridūrė: "- Štai Šklėrių sodžius... Argi reikalinga /Daugiau ir prasmingiau kažką kalbėt? "//, tai gi jis nieko ir nepakalbėjo, taip manydamas, nors ketino kalbėti apie kraštą, bet nutaręs, kad pats kraštas yra prasmingas, ir nėr ką prasmingiau apie jį kalbėt, pakalbėjo apie save, ką jis veikė, koks jis buvo prasmingas tame krašte, ir kaip bendravo su dangumi, tikriausiai, argi ne?.. (o jei ne, tai tada tikriausiai nesupratau jūsų kūrinio.)

...už tokią nuostabiai šventą atmintį didelė pagarba Jums, Pelėda...

..gražiai rašot...skausmas pinasi su svajonėm...,,ne vienąsyk, rankas iškėlęs,
Svajonę glosčiau pakrašty dangaus," ...viskas praeina...liūdnai vaiskus tas mūsų gyvenimas...

Gražūs prisiminimai

svarbu su šklėriais mirti, o dar svarbiau gi - prisikelt