Pavadinimas publikuojamo teksto - eilėraščio: "Autobuso sustojimas..."
Vietos aplinkybės esančios tekste: kelias - vieškelis žvyrkelis, šalia sustojimo yra gluosnis, ir geriau po juo palaukti autobuso, nei kepti ant saulės kaip vėžiui, mat pirmame posme pasakyta apie tai - ir vidurdienio metas. Po gluosniu, vėjelis plaukus gluosnio sklaido, šešėlis vėsą saugo, po gluosniu tokiame karštyje vidurdienis, tai ne ant suolelio, šalia žvyrkelio... Bet laukiantysis vis tik kelią stebi, gulėdamas ant žolės - ir nori, kad autobusas atvažiuotų, o kartu ir baisu pagalvoti, koks jame bus karštis, o kiek dulkių, jame bus... Sename trante - kuris vis tik dar tokiais keliukais važinėja..., Žvyrkeliais; Ir jei lauke, belaukdamas ant įsaulyje, gali saulės smūgį gauti, tai kaip tame autobuse bus - nu kaip pragare... Rojus - po gluosniu , po gluosniu geriau mėgautis velėnos vėsa, ir vis tik laukti to pragaro atvažiuojant, žiūrint į kelią, kad jį pamatyt dar iš tolo, ir prieiti prie sustojimo, o kol laukia pilietis, jis ne vienas, su lengvu šlamesiu virtusiu vėjelio kalbėjimu, prigludęs prie žemės, delnais į velėną, ir nesinori jam keltis... Autobuse - bus pragaras... Ir... (gulint žmogui, skruostą prie žemės priplojus, tokią karštą dieną, ir žiūrint stebint tolyje kelią, jį matant šonu akys juk vertikalei - skruostas priplotas prie žemės, delnai ir pilvas ir kojos, pasąmonėje labai jam nenorint, keltis ir lipt į tą nukriošusį, dulkėtu žvyrkeliu dardantį autobusą, kuris dar niekaip neatvažiuoja, kada jau lauke, ne pavėsyje – neįmanoma būti, pradeda matytis, kad jau važiuoja, bet, kaip?.. dulkės nedulka, garsas neatsklinda, ir galų gale - rykus katafalkas?.. Kaip greitai jėgos sugrįžta, o stebukle - net strykteli, ką tik buvęs visai be jėgų. Na, juk viskas labai nuosekliai parašyta, o ne pakalbėta. tai eilėraštis.
Pavadinimas eilėraščio, o ne pakalbėjimo, o tikro eilėraščio, skaitytojau, slapyvardžiu spika, tai:
" Ā sustojimas..." ;
( na Autobuso sustojimas šalia žvyrkelio - reiškia kaime tokiam, kad vos ne laukuose. Bet ir į labai gerą autobusą, važiuojantį asfaltuotu keliu - autostrada, juk nesinori lipti į jį, ir važiuoti, vidurdienio metą, karštą vasaros dieną,labai karštą, kad norisi tik ant vėsios velėnos gulėti ir vėjo kalbėjimo, kalbančio niekam, klausytis. ne?.. ar girdėjote kada Gluosnio šakose lengvą vėjelio apsilankymą, kada gluosnis lapuotas...)
Jūs neatidžiai skaitėte pavadinimą. (čia ne siurrealizmas - kaip ir dykumoje, juk miražas yra- ne siurrealizmas.)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-03-07 22:36:06
Savotiškai įdomus kalbėjimas, nuotaika pagauta.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-03-07 10:23:53
Tikrai - kažkas sutvilksi, sušlama, pagauna...
Anonimas
Sukurta: 2011-03-07 10:14:23
siurrealistinis realizmas. man patiko
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-03-07 09:13:51
vėjo kalbėjimo niekam...įkaitęs vidurdienis...
yra nuotaika
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-03-08 00:24:01
Pavadinimas publikuojamo teksto - eilėraščio: "Autobuso sustojimas..."
Vietos aplinkybės esančios tekste: kelias - vieškelis žvyrkelis, šalia sustojimo yra gluosnis, ir geriau po juo palaukti autobuso, nei kepti ant saulės kaip vėžiui, mat pirmame posme pasakyta apie tai - ir vidurdienio metas. Po gluosniu, vėjelis plaukus gluosnio sklaido, šešėlis vėsą saugo, po gluosniu tokiame karštyje vidurdienis, tai ne ant suolelio, šalia žvyrkelio... Bet laukiantysis vis tik kelią stebi, gulėdamas ant žolės - ir nori, kad autobusas atvažiuotų, o kartu ir baisu pagalvoti, koks jame bus karštis, o kiek dulkių, jame bus... Sename trante - kuris vis tik dar tokiais keliukais važinėja..., Žvyrkeliais; Ir jei lauke, belaukdamas ant įsaulyje, gali saulės smūgį gauti, tai kaip tame autobuse bus - nu kaip pragare... Rojus - po gluosniu , po gluosniu geriau mėgautis velėnos vėsa, ir vis tik laukti to pragaro atvažiuojant, žiūrint į kelią, kad jį pamatyt dar iš tolo, ir prieiti prie sustojimo, o kol laukia pilietis, jis ne vienas, su lengvu šlamesiu virtusiu vėjelio kalbėjimu, prigludęs prie žemės, delnais į velėną, ir nesinori jam keltis... Autobuse - bus pragaras... Ir... (gulint žmogui, skruostą prie žemės priplojus, tokią karštą dieną, ir žiūrint stebint tolyje kelią, jį matant šonu akys juk vertikalei - skruostas priplotas prie žemės, delnai ir pilvas ir kojos, pasąmonėje labai jam nenorint, keltis ir lipt į tą nukriošusį, dulkėtu žvyrkeliu dardantį autobusą, kuris dar niekaip neatvažiuoja, kada jau lauke, ne pavėsyje – neįmanoma būti, pradeda matytis, kad jau važiuoja, bet, kaip?.. dulkės nedulka, garsas neatsklinda, ir galų gale - rykus katafalkas?.. Kaip greitai jėgos sugrįžta, o stebukle - net strykteli, ką tik buvęs visai be jėgų. Na, juk viskas labai nuosekliai parašyta, o ne pakalbėta. tai eilėraštis.
Pavadinimas eilėraščio, o ne pakalbėjimo, o tikro eilėraščio, skaitytojau, slapyvardžiu spika, tai:
" Ā sustojimas..." ;
( na Autobuso sustojimas šalia žvyrkelio - reiškia kaime tokiam, kad vos ne laukuose. Bet ir į labai gerą autobusą, važiuojantį asfaltuotu keliu - autostrada, juk nesinori lipti į jį, ir važiuoti, vidurdienio metą, karštą vasaros dieną,labai karštą, kad norisi tik ant vėsios velėnos gulėti ir vėjo kalbėjimo, kalbančio niekam, klausytis. ne?.. ar girdėjote kada Gluosnio šakose lengvą vėjelio apsilankymą, kada gluosnis lapuotas...)
Jūs neatidžiai skaitėte pavadinimą. (čia ne siurrealizmas - kaip ir dykumoje, juk miražas yra- ne siurrealizmas.)